Mano vardas yra Julius


Julius

„Mano vardas yra Julius“, – taip pradėjome pokalbį su dvidešimt septynerių metų energingu, gerų manierų ir savimi pasitikinčiu vyru. Šiandien, matant jį, sunku įsivaizduoti, kad tai tas pats išdykęs, protingas, smalsus berniukas iš Užupio, kuris kasdien praverdavo dienos centro duris. O jo istorija galėjo būti ir kitokia…

Papasakok apie savo šeimą. Su kuo tu augai? Kokie buvo tavo namai?

Mano tėtis inžinierius, mama ilgai dirbo gamykloje, paskui Nacionaliniame dramos teatre skalbėja. Turiu vyresnį brolį. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo dveji metai. Aš to įvykio neatsimenu. Užaugau be tėvo, bet labai daug bendravau su seneliais (tėvo tėvais).

Mano šeimoje buvo alkoholio, bet nebuvo labai didelių problemų.

Kai man buvo gal trylika metų, ir paskui, kai buvau vyresnis, mama buvo kelis kartus išvykusi dirbti aukle į Vokietiją. Vieną kartą gyvenau pas senelius, kitą kartą likome su broliu dviese namuose. Toks ten ir gyvenimėlis. Brolis vyresnis, aš paauglys… Vakarėliai, draugai, laisvas plotas… Sudėtingas buvo metas.

Mes gyvenome Užupyje. Tada jis nebuvo prestižinis rajonas. Gyvenome dviejų kambarių bute. Patogumai – tualetas, šaltas vanduo ir krosnis.  Neseniai savo bendradarbiui pasakojau, kad niekada nenorėčiau grįžti į butą, kur yra krosnis. Atsikeli žiemą ryte, lauke – 30 laipsnių šalčio, o tau reikia eiti atnešti malkų iš sandėliuko, kuris yra lauke. Turėjom šaltą ledinį vandenį. Sekmadieniais važiuodavome pas senelius išsimaudyti ir pietauti.

Kaip atėjai į „Vilties angelą“?

Turėjau vaikystės draugą Edgarą. Jo mama papasakojo mano mamai, kad yra „Vilties angelas“, kad čia „faina“ vieta, kur gali ateiti vaikai, jiems padedama ruošti pamokas, vyksta užsiėmimai. O čia dar toks „krikščioniškas dalykas“, nes mano mama tikinti ir aš tikiu. Mes su draugeliu pradėjom vaikščioti. Man buvo 11 metų.

Ateidavau kasdien, ruošdavom pamokas, gamindavomės valgyti. Čia ruošiausi ir priėmiau Pirmąją Komuniją. Vykdavo kompiuterių užsiėmimai (tuo metu namuose „kompo“ neturėjau), žaisdavom stalo tenisą ir „žiauriai ėjom galvom“…

Kas tave motyvuodavo lankyti dienos centrą?

Jeigu nebūčiau čia ėjęs, nebūčiau turėjęs veiklos. Čia atsirado draugų ratas. Dviračiais važiuodavom, į žygius eidavom… Vasarą – stovyklos. Krūva visokių užsiėmimų, kurie tave nukreipia teisinga linkme, nes jeigu būtum vienas toks „durniukas“, tai prisigalvotum visokių nesąmoningų dalykų. Tuo metu aš to nesuvokiau, bet čia buvo užuovėja nuo blogų dalykų.

Vadovai! Pats pirmas, kiečiausias – Gedas. Nerijus – žiauriai susidraugavom, jis man buvo vienas iš autoritetų. Rūta. Jolita, gyvenanti dėl vaikų ir dėl visos šios veiklos… Galėčiau vardinti ir vardinti, atsimenu visus vadovus.

Ką labiausiai prisimeni iš to laiko, kurį praleisdavai dienos centre?

Prancūzija! Pirmą kartą išvažiavau į užsienį. Mes su Nerijum (vienas iš dienos centro darbuotojų – aut. pastaba) ir dar viena paaugle važiavom susitikti su Elodie (savanorė iš Prancūzijos – aut. pastaba). Planavom, organizavom veiklą visiems paaugliams, kai jau nuvažiuosime ir būsime ten visi kartu. Paskui nuvažiavom su visa grupe ir susitikom su prancūzų jaunimo grupele. Buvo įsimintinas momentas. Vasaros stovyklas labai prisimenu. Kiekviena stovykla – atskira istorija.

Koks buvai vaikas?

Žiauriai aktyvus buvau. Ir dabar toks esu. Visada dėmesio stoka… Ir iki šiol…

Lankiau dienos centrą iki septyniolikos metų.

Kokius mokslus baigei? Kaip toliau klostėsi tavo gyvenimas? Kokį darbą dirbi?

Aš mokiausi ne per geriausiai, bet užtektinai, kad pabaigčiau 12 klasių. Tikslieji mokslai nebuvo „mano arkliukas“. Man gerai sekėsi kalbos, mėgstu skaityti knygas.

Po mokyklos pusę metų nieko nedariau. Paskui užsiiminėjau nerimtais dalykais. Dirbau kurjeriu, su dviračiu paštą vežiodavau. „Užkniso“ greitai, susisprogdinau dviračio padangą ir išėjau iš darbo. Statybom irgi nesu sutvertas. Rimtesnis darbas buvo sandėlininku. Atidirbau mėnesį, bet irgi nepatiko… Vėliau dirbau kompaktinių diskų gamybos įmonėje sandėlininku, vadybininku.

Paskui su drauge nusprendėme išvažiuoti į Angliją. Gavau darbą didžiausioje pasaulyje optinių lęšių gamybos įmonėje. Aš buvau „žalias“, bet atrodžiau protingas (juokiasi  – aut. pastaba)… Po pusės metų, kai nuėjau paprašyti, kad pakeltų atlyginimą, nors neturėjau sutarties ir vis dar dirbau laikinai, man pakėlė atlyginimą ir tapau techniko asistentu. Vėliau – pamainos vyresniuoju. Daug ko išmokau akinių gamyboje.

Dabar Lietuvoje dirbu akinių lęšių gamykloje. Esu laboratorijos technikas.