Nedaryti, kai gali daryti – man taip neišeina


????????????????????????????????????

Prieš dešimt metų Eglė atėjo savanoriauti į Vaikų dienos centrą „Vilties angelas“. Šiuo metu ji dirba viename Lietuvos banke ir vietoj atostogų, kur „viskas įskaičiuota“,  ji renkasi savaitę stovyklauti su vaikais, gaminti jiems valgį.

Kaip atėjai savanoriauti į „Vilties angelą“?

Atrodo, kad tai pasakojau šimtą kartų…

Pirmame kurse buvo pasirenkamasis dalykas „Bažnyčia postmoderniame pasaulyje“, kažkas iš grupės draugų pasakė, kad dėstys tėvas Antanas Saulaitis, labai geras „diedukas“ – reikia eiti. Buvo paskaita apie savanorystę ir t. A. Saulaitis labai konkrečiai papasakojo apie „Carito“ Vaikų dienos centrą „Vilties angelas“, kur vaikeliai yra labai padūkę ir ten reikia žmonių, nes sakė, kad kai išsiveda vaikus pasivaikščioti, tai vieną reikia vienoj rankoj laikyti, kitą – kitoj, nes kitaip jie išsilaksto…

Atėjome keturiese. Ilgesniam laikui likau aš viena. Bendravau individualiai su mergaite Agata. Tuo metu draugauti su vaiku man atrodė labai romantiška… Paskui ateidavau į vaikų grupę, padėdavau ruošti pamokas, būdavau… Ketvirtame kurse pradėjau dirbti ir ateidavau padėti renginiuose ar akcijose, stovyklose. Mano savanorystė tapo epizodiška. Prieš dvejus metus pradėjau individualiai draugauti su Martynu.

Ką veikiate kartu?

Būname. Manau, kai vaikas auga ne šeimoje (Martynas jau dvejus metus gyvena vaikų globos namuose), jis netenka daug paprastų dalykų:  nuvažiuoti į degalinę, praeiti gatve… Lankome jo sesytę kūdikių namuose, važiuojame pas mane į namus, ruošiame pamokas, verdame arbatą, žiūrime filmukus. Bandau susilaikyti nuo komercinių dalykų: kavinių, kino teatrų.

Aš bijojau, kad Martynas labai prisiriš prie manęs. O paskui man atrodė atvirkščiai: su juo susitinku kas savaitę ir aš jokios ypatingos vietos jo gyvenime neužimu. Čia ne aš turiu užimti ypatingą vietą, bet klausimas: ką aš galiu padaryti dėl jo? Galiu kartu su juo lankyti sesytę, parodyti jam socialinį gyvenimą, kartu patirti gyvenimiškas buitines situacijas.

Kuo tau svarbi draugystė su Martynu?

Susipažinus su Martynu ir kitais dienos centro vaikais aš supratau, kad jie nori daiktų, bet greitai praeina tas noras ir jie numeta į šalį… Daiktai yra „trumpo galiojimo“ dalykas. Vaikai neidentifikuoja, kas jiems yra vertinga. Bet mes galime dovanoti draugystę – tai, kas išties yra vertinga.

Kas tave skatina būti dienos centro savanore jau dešimt metų?

Aš mažai rodau iniciatyvos. Mane pakviečia, prašo, o aš neturiu priežasties atsisakyti. Jeigu galiu, tai galiu padėti. Aš vis galvojau, kodėl mane kviečia į rekolekcijas, šventes. Vėliau savanorių bendruomenė ir veikla su dienos centru tapo mano gyvenimo dalimi. Man svarbi bendra malda, pasidalinimai. Mes turime panašių tikslų, vertybės panašios, tikėjimas.

Ką tau duoda savanorystė?

Prasmės. Pradžioje įsivaizdavau savanorystę labai romantiškai: atrodė, išgelbėsiu pasaulį. Dabar matau, kiek daug reikia padaryti, o kokie mes bejėgiai. Duok Dieve, kad „įmetame lašelį“ į vaiko gerovę… Nedaryti, kai gali daryti – man taip neišeina. Jeigu gyveni su Dievu, negali nemylėti. Matydamas, kad kažkam trūksta dėmesio, rūpesčio, negali likti abejingas, bet tai – tik lašas jūroje.

Tu dirbi banke, kitaip sakant, daug laiko praleidi verslo pinigų pasaulyje ir per savo atostogas išvažiuoji savaitei į stovyklą su vaikais, kad gamintum jiems valgį. Ką sakai savo kolegoms? Ir kodėl tarsi „aukoji“ savo atostogas?

Sakau kolegoms tiesą, nes savanorystė yra dalis manęs. O stovykla su vaikais yra kitoks atostogų būdas. Protiškai aš labai pailsiu, nes mano dienos rūpestis yra, kiek bulvių nuskusti ar kiek ryžių vakarienei išvirti. Ir tai taip pat geras atsitraukimo laikas, nes pamatai, kiek gyvenime mažai reikia arba kiek daug tu turi. Atsitrauki nuo lėkimo, nuo srauto… Atrodo, visko norisi: suknelės, mašinos… Gyvenimas formuoja labai daug norų, bet pabuvus su vaikais stovykloje kyla klausimas, ar man tikrai to reikia. Lengvai galiu ir be to gyventi: be dar vienų batų, be dar vienų kelnių…