Priešpaskutinį spalio penktadienį mes, dienos centro „Vilties angelas“ paaugliai ir vadovai, užsimetėme ant pečių kuprines ir išvykome į savaitgalio akademiją Marcinkonyse. Po dviejų valandų kelionės traukiniu ir trijų kilometrų pėsčiomis pasiekėme sodybą, savaitgaliui tapusią mūsų namais. Pasitikusi šeimininkė Onutė ne tik padėjo įsikurti, bet ir pavaišino gardžia daržovių sriuba, nuo kurios greitai sušilome ir atgavome jėgas. Vėliau žaidėme aukcioną, kurio metu galėjome „susikurti“ save. Ši veikla buvo ne tik smagus užsiėmimas, bet ir leido geriau save pažinti ir paklausti, kas aš iš tikrųjų esu, kas man gyvenime svarbiausia, kokie mano draugai, kokios jų svajonės ir siekiai.
Šeštadienis buvo intensyviausia ir daugiausiai įspūdžių palikusi diena. Atėjo metas įrodyti, kad mūsų akademijos pavadinimas „Darbas > Žodžiai“ – ne tik skambi frazė. Po sočių pusryčių pasitikome draugus iš Varėnos „Carito“ vaikų dienos centro ir, pasiskirstę į komandas, kelias valandas darbavomės. Nė vienas netinginiavo – vieni grėbė lapus, kiti tvorą tvarkė, likę ruošė pietus. Visi bemat susitvarkėme su užduotimis.
Pavalgę pietus, pradėjome smagiausią akademijos dalį – žygį į Čepkelių raistą. Aštuoni kilometrai tikrai neprailgo. Eidami bendravome vieni su kitais, grožėjomės nuostabia gamta ir kiekvienas atlikome itin slaptą angelo sargo misiją. Viena iš linksmiausių dienos veiklų – „Lobių paieška“. Labirintų kūrimas, pasitelkiant šakeles, samanas ir kitas miško gėrybes ne tik pareikalavo išmonės, bet ir suteikė daug džiaugsmo. Atradę saldžiuosius lobius, greitai pasiekėme dar vieną – po trijų šimtų metrų atkeliavome į Čepkelių raistą, vietą, į kurią gali patekti tik mokslininkai ar jų lydimos grupės. Užlipę į apžvalgos bokštelį apžiūrėjome pelkę, o vėliau kai kurie iš mūsų nepabūgo joje ir pabraidyti – ne vienas tai darė netgi basomis… Jau sutemus, kalbėdami Rožinio maldą ir pro medžių viršūnes stebėdami ryškias žvaigždes, grįžome į sodybą.
Išaušo paskutinis akademijos rytas… Tądien drauge su Marcinkonių žmonėmis šventėme Šv. Mišias. O paskutiniame bendrame rate dalijomės, ką per šį savaitgalį naujo išmokome, kas mus džiugino, o kartais – ir neramino. Savaitgalį baigėme taip, kaip ir pradėjome – su kuprinėmis ant pečių patraukėme į geležinkelio stotį, kurioje mūsų jau laukė traukinys į Vilnių. Atsisveikindami dėkojome vieni kitiems, sodybos šeimininkei Onutei ir mintyse jau planavome kitus savo nuotykius.
Ir labai dėkojame „Lietuvos geležinkeliams“ už tai, kad jie mums dovanoja keliones.
Jie mus VEŽA!
Vadovė Raimonda
