Prieš keletą metų į dienos centrą atėjo moteris su maža šviesiaplauke mergyte paprašyti pagalbos ir palaikymo. Susidraugavome. Mergaitė lanko „Mūsų mažųjų“ (4-6 metų vaikų) grupę, o mamą ir tėtį susitinkame kasdienybėje ir šventėse, kad palaikytume ir sveikintume už jų drąsą eiti per gyvenimą blaiviems. Keturiasdešimtmetė moteris atvirai žvelgia į akis ir mums pasakoja skaudžią, tikrą, bet labai viltingą savo istoriją.
Išgyvenau sunkią vaikystę. Augau didelėje, septynių vaikų šeimoje. Buvau jauniausias vaikas. Mama sunkiai dirbo, o mane prižiūrėjo vyresnės sesės. Vaikai vaikus augino, tai koks čia gyvenimas? Neturėjau žaidimų. Daug gyvulių, daržai, daug darbo… Anksti norėjau pabėgti iš namų. Brolis ir tėvas girtuokliaudavo, namuose dažnai kildavo barniai. Vėliau ėjau mokytis ir įgijau siuvėjos ir kulinarės – konditerės profesijas. Nebuvau skiepyta nuo difterijos, būdama studentė, susirgau. Liga komplikavosi ir mane paralyžavo, iki dabar vaikštau šlubuodama.
Kaime alkoholio gėrimas yra įprasta, normalu. Mes išgerdavome kartu su tėvais prie vieno stalo, bet visada žinojau, kad man tai kenkia. Kai gerdavau, žiūrėdavau, kad dar liktų, aš lyg planuodavau, nes dažnai man reikėdavo daug išgerti, kad prisigerčiau. Tai baisus dalykas. Puikiai supratau, jog man blogai, bet niekas nesakė, kad alkoholizmas yra liga, kad aš jau sunkiai sergu.
Kai tik būdavo proga, taip ir gerdavau. Vėliau suvokiau, kad be alkoholio nebegaliu. Ryte atsikeliu ir sukasi mintys, kur čia man nueiti, kad išgerčiau. Supratau, kad turiu bėdą. Visi draugai buvo geriantys, jaunystės beveik nemačiau. Savo augančių vaikų nemačiau. Prablaivėju, žiūriu – mano vaikui dantukai išdygę, jau į darželį vesti reikia…
Pagimdžiau keturis vaikus, dabar auginu du – vyriausiąjį sūnų ir mažiausią mergaitę (dar du vaikai yra įvaikinti kitos šeimos – aut. pastaba). Kai vaikai eidavo į darželį, aš gyvenau laisvai, turėjau daug laiko gerti. Gimė trečias vaikas, mergytė. Aš gėriau alų, o ji – pieną. Žinojau, kad negerai darau, bet kitaip negalėjau. Dažnai tai prisimenu ir galvoju, su tuo gyvenu. Tokia mano liga.
Kai paėmė vaikus, tada atsikvėpiau, galvojau – dabar pagersiu, bet sąžinę graužė… Bandžiau žudytis, vis nepavykdavo. Dievulis mane apsaugojo. Buvo baisios dienos, velnias šnibžda į ausį ir nieko negali su savimi padaryti. Neradau sau vietos, niekinau save.
Gyvenau su „tokiu pačiu“, mes ir gerdavom, ir mušėmės, ir mylėjom vienas kitą. Dažnai vaikščiodavau su mėlynėm. Gerdavau namuose, paskutiniu metu – net gulėdama lovoje. Kartais galvodavau, kad kažkada galiu ir neatsikelti. Kai gerdavau, turėdavau gerti ,,iki dugno“. Ir kaip būdavo baisu, jeigu neužtekdavo. Kitą dieną fiziškai gerai jausdavausi, tik labai kankino sąžinė.
Kai laukiausi ketvirto vaiko, abejojau, ar reikia gimdyti, bet nusprendžiau, kad kai jis gims, paliksiu ligoninėje. Pagimdžiusi supratau, kad esu mama, suspaudė širdį ir pasakiau sau, kad tikrai nepaliksiu savo vaiko. Grįžau iš ligoninės namo ir vėl eilinį kartą užgėriau. Tada ir buvo ta duobė, kai atsibudau vieną rytą ir neradau nei vaiko, nei pinigų. Naktį buvo atvažiavę pareigūnai, kažkokia moteris ir paėmė mano vaiką. Aš nelabai atsimenu, miegojau… Ryte vaikščiojau pasimetusi po kambarį ir galvojau, ką daryti. Kažkas į ausį šnabždėjo: reikia mesti gerti, reikia prašyti pagalbos…
Važiavau į Socialinės paramos centrą, iš pradžių labai slėpiau, kad aš girtauju, vaidinau tvarkingą mamą. Elgiausi kaip ir visos geriančios mamos. Viena darbuotoja iš Anoniminių Alkoholikų judėjimo manęs visko klausinėjo. Pagalvojau, kad reikia meluoti, nes kitaip negrąžins vaiko. Man buvo svarbu neprarasti to jausmo, kad esu mama. Ta moteris mane nuramino ir pasakė, kad nori padėti. Tada aš pagalvojau, kad gal tai mano kelias, ir viską atvirai papasakojau. Man tikrai reikėjo pagalbos. Kol nepasieksi dugno – neatsibusi. Aš buvau kurčia ir nieko neklausiau, o alkoholis buvo labai viliojantis ir klastingas…
Grįžusi namo dar išgėriau ir neišblaivėjusi nuėjau į AA susirinkimą. Nenorėjo manęs tokios priimti, bet pažadėjau, kad tyliai sėdėsiu. Atsimenu, kaip kalbėjo tokie vyrai, klausiau ir galvojau: čia gi aš, man viskas tinka. Pasakiau sau, kad nebegersiu! Dabar jau šešeri metai, kaip esu blaivi. Atkritusi nebuvau, bet noro buvo. Buvau pavargusi ir norėjau išgerti, tačiau pradėjau galvoti, kaip bus vėliau: graužtų sąžinė, būtų gėda…
Labai intensyviai keičiau savo gyvenimo būdą. AA klube susitikau dukrytės tėtį, sutarėm, kad reikia ją susigrąžinti. Mano vyras keturiolika metų negeria, bet buvo kelis kartus atkritęs. Aš esu kaip naujai gimusi. Yra verta gyventi blaiviai. Geras jausmas, sąžinė negraužia, galvos neskauda, vaikai su manimi, turiu darbą. Sunkiai išgyvenu, kad kiti du vaikučiai su manimi neauga, bet aš turiu sau atleisti ir tada galėsiu lengvai kvėpuoti.
Mes su vyru labai vienas kitą palaikom. Mūsų mergytė nei manęs, nei tėvo niekada nematė išgėrusių. Jai smagu! Turiu labai gerą vyrą, jis mylintis ir gerbia mane. Svarbiausia – nesuklupti. Kartą, kai nuvažiavau pas mamą, mano sesuo pasiūlė išgerti, tada aš jos paklausiau, ar gersi su manimi tris dienas, tris mėnesius, trejus metus ir kol aš mirsiu? Ji viską puikiai suprato…
Šiandien labai gerai jaučiuosi, galvos neskauda. Tokiam žmogui kaip aš negalima pavargti, būti piktam ir alkanam. Aš gavau dovaną – blaivybę.
