Šių metų pradžioje dalinomės Vilties Ženklais, kuriuos pastebėjome šalia mūsų, dienos centre, susitikimuose… Ir toliau keliaujame vilties ženklų vedini.
Vasario 4 dieną pakvietėme dienos centro savanorius ir rėmėjus į metų padėkos šventę „Kur gimsta viltis“. Šventėje dalyvavo daugiau nei pusšimtis geradarių ir talkininkų, kurie išsaugo ir dovanoja viltį mūsų dienos centro vaikams ir šeimoms, išgyvenančioms kartais labai beviltiškas situacijas. Popiežius Pranciškus sakė: „Jei norime vilties žodžiu prabilti į neviltin patekusį žmogų, turime dalintis jo neviltimi. Jei norime nušluostyti verkiančiojo ašaras, ir mes turime verkti kartu su juo. Tik šitaip mūsų žodžiai sugebės įkvėpti nors truputį vilties. Tačiau jei nežinau, kaip paguosti kenčiantį, verkiantį žmogų, tuomet geriau patylėti. Artumas ir švelnumas bus geriau už žodžius.“
Padėkos šventę pradėjome Šv. Mišiomis, kurias aukojo vyskupas Arūnas Poniškaitis, drauge meldėsi mūsų ilgamečiai bičiuliai: kunigas Francišek Jusiel ir kunigas Mindaugas Bernotavičius. Šv. Mišiose giedojo specialiai šiai šventei susibūręs dienos centro savanorių choras.
Vėliau labai asmeniškai dėkojome kiekvienam savanoriui už jo įsipareigojimą ir padovanotą laiką vaikams, paaugliams, šeimoms. Kaskart susivokiame, jog be savanorių pagalbos dalis darbų būtų nenudirbti ir mūsų durų negalėtų kasdien atverti keliasdešimt mažų rankyčių…
Padėkos popietėje dalyvavo rėmėjai, įvairiai remiantys dienos centro veiklą bei dalyvaujantys programoje „Parama per atstumą“ (finansiškai remiantys vaiką, lankantį Vilniaus arkivyskupijos Carito dienos centrą Vilniuje ar regionuose https://www.viltiesangelas.lt/parama-per-atstuma/). Dėkojome ir džiaugėmės, jog šie žmonės neša viltį. Ilgalaikiai vaikų rėmėjai išties yra vilties ženklai, pasirinkę dosnumą, atvirumą ir pasitikėjimą. Jiems rūpime!
Jaukią šventės nuotaiką kūrė arfa ir fleita grojusi Ieva Baublytė ir charizmatiškas dainininkas Donatas Kaikaris, keletą metų savanoriavęs mūsų dienos centre.
Išsidalinę Vilties loterijos prizus (labiausiai pasisekė kunigui Mindaugui, laimėjusiam bilietus į filmą kartu su keliais dienos centro vaikais), agapėje dalijomės skanėstais… Bendravome, džiūgavome, šokome…
Nujaučiame, jog tą vakarą daugelio šventėje dalyvavusių galvose ir širdyse buvo daug gražių emocijų, klausimų: kaip aš ir toliau galiu kurti ir išsaugoti viltį?
O mes atsakome: keliaukime kartu su vaikais jų kasdienybe ir vis klauskime savęs popiežiaus Pranciškaus žodžiais: „<…>ar aš einu su viltimi, o gal mano vidinis gyvenimas sustojęs, užsidaręs? Mano širdis yra kaip uždaryta spintelė, ar ji atidaryta vilčiai, kuri leidžia eiti pirmyn? Eiti ne vieniems, o su Jėzumi!“
