Dienos centro vaikai turi du naujus draugus iš Amerikos – Mają (18 metų) ir Matą (17 metų). Šie jauni žmonės tris savaites uoliai tarnavo mūsų vaikams, dirbo įvairius darbus, negailėjo savo rankų, kai vaikai jų prašydavo pasupti, ir tapdavo kupranugariais, kai mažieji jiems užlipdavo ant nugaros…
Kaip atsitiko, kad jūs gyvenate Amerikoje?
Maja. Mano seneliai atvyko į Ameriką per okupaciją. Jie buvo pabėgėliai. Mano tėvai ir aš jau esame gimę Amerikoje.
Matas. 1920 metais mano proseneliai atvažiavo į Ameriką. Močiutė gimė Amerikoje, bet vėliau jie visi grįžo į Lietuvą ir čia gyvena. Tik vėliau, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, mano tėvai atvažiavo gyventi į Čikagą. Tai aš esu „trečiabangis“ (taip vadinami lietuviai, emigravę į Ameriką Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, – aut. pastaba).
Jūs jaučiatės daugiau amerikiečiais ar lietuviais?
Maja. Man patinka galvoti, kad esame lietuviai. Daug ką veikiu su lietuviais: skautai, šokiai, stovyklos… Tik kasdien einu į amerikietišką mokyklą ir mokausi anglų kalba. Dauguma mano draugų yra lietuviai.
Kaip kilo mintis atvažiuoti į Lietuvą savanoriauti?
Maja. Mes atvažiavome per organizaciją „Vaiko vartai į mokslą“. Tai Amerikos lietuvių įkurta organizacija, remianti dešimt vaikų dienos centrų Lietuvoje. Ši organizacija kiekvienais metais kviečia savanorius važiuoti į Lietuvą ir dirbti centruose. Man patinka savanoriauti, esu skautė, patinka būti su vaikais. Aš noriu studijuoti pedagogiką, tai man čia yra gera patirtis, ir taip pat galiu padėti vaikams.
Matas. Man pasiūlė mama. Niekada nebuvau savanoriavęs su vaikais, tai pagalvojau, kad bus smagu, ir draugai kartu skrenda į Lietuvą, ir dienos centre gali būti įdomu… Kodėl ne?
Ar dažnai atvažiuojate į Lietuvą?
Matas. Aš buvau praėjusiais metais.
Maja. Esu buvusi tik vieną kartą, 2013 metais.
Kokie įspūdžiai čia, dienos centre?
Maja. Buvo lengviau, nei įsivaizdavome. Jau nuo pirmos dienos vaikai mus priėmė. Mes šešias dienas dalyvavome dienos 4 – 6 metų vaikų stovykloje. Vaikai su mumis daug bendravo, žaidė… Aš visada prisiminsiu, kaip vaikai greitai su mumis susidraugavo. Jie nesuprato, kodėl mes gyvename Amerikoje, jei kalbame lietuviškai. Sunkiausia buvo susikalbėti su rusiškai ar lenkiškai kalbančiais vaikais.
Matas. Buvo lengva ir smagu būti. Kiekvieną dieną mes važiuodavome atsivesti vaikų iš namų į stovyklėlę. Su vaikais daug keliavome, buvo įvairių vaidinimų, vaikai labiau pažino tikėjimą. Kartais labai pavargdavome, bet buvo gera.
Maja. Didžiausias įspūdis man – aš atvažiavau padėti vaikams, bet jie man irgi labai daug padėjo. Supratau, kaip dirbti su vaikais. Mano lietuvių kalba labai pagerėjo. Aš norėčiau kažkada dar grįžti ir ilgesnį laiką padėti čia, „Vilties angele“.
Kaip pasirinkote savanoriauti Vilniuje, kiti savanoriai dirbo mažesniuose miesteliuose?
Maja. Aš norėjau visur, bet visur negaliu… Iš viso mūsų atskrido šešiolika žmonių. Kiekvienas turėjome parašyti, su kuriu kitu savanoriu norėtume drauge dirbti. Pagal tai truputį ir paskirstė.
Matas. Aš norėjau į kaimą, nes gyvenu mieste. Norėjau pamatyti, koks gyvenimas kaime, bet smagu ir Vilniuje, čia visada yra ką veikti, ką pamatyti…
