Kovo 24-25 d. „Vilties angelo“ savanoriai ir darbuotojai vyko į piligriminę kelionę pasiėmę tik tai, kas būtiniausia kelionmaišyje ir širdyje… Stengėsi būti atpažinti iš dėkingumo, atvirumo ir atsižadėjimo dvasios.
Nuo ankstyvo šeštadienio ryto piligrimystę lydėjo saulė. Pirmasis sustojimas – jaunas, nedidelis ir jaukus miestelis Kaišiadorys. Čia mus pasitiko monsinjoras Algirdas Jurevičius. Katedroje, šalia palaimintojo Teofiliaus Matulionio sarkofago, šventėme šv. Mišias, o po jų turėjome progą išgirsti Katedros istoriją (pasirodo, ji statyta netgi iš trijų skirtingų rūšių plytų, o ant vienų jų galima įžvelgti parapijiečių pirštų antspaudus). Žinoma, daugiausiai laiko skyrėme palaimintojo arkivyskupo, kankinio Teofiliaus Matulionio biografijai ir gyvenimui.
Vėliau keliavome Marijampolės link, į Lūginę, palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtinę, kur mūsų laukė ses. Viktorija, žemėlapis, deglai ir nukryžiuotas Kristus. Tikriausiai bene visi keliavusieji bent kartą buvo ėję Kryžiaus kelią ir apmąstę Jėzaus kančią, tačiau kiekvieną kartą ši patirtis yra vis kitokia. Šįkart – šeši kilometrai, lydimi palaimintojo Jurgio minčių ir apmąstymų, prasidėję apytuštėmis apylinkėmis ir laukais, įpusėję Marijampolės miesto parke ir pasibaigę Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos šventoriuje.
Šiek tiek poilsio… ir valanda ramybės – Švč. Sakramento adoracija ir galimybė atlikti išpažintį. Sunku net patikėti, kad tiek sužinota, apmąstyta ir patirta… Ir dar ne pabaiga. Vakaras palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje ir gilesnė pažintis su juo.
Sekmadienio rytą su verbomis rankose išskubėjome į šv. Mišias Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, po kurių išvykome į Birštoną. Čia gražu ir ramu: puiki vieta švęsti sekmadienį. Apsilankėme sakraliniame muziejuje, klausėmės Birštono bažnyčios istorijos, keliavome palaimintojo Teofiliaus ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimo keliais. Lipome į Vytauto kalną, grožėjomės pavasarėjančiu kraštovaizdžiu…
Piligrimystės pabaigoje, kai atrodė, jog jau tiek daug sužinota bei patirta, buvo aišku – mus lydėjo ne tik saulė, bet ir Šventoji Dvasia. Gera būti tyloje ir gera džiaugtis vienas kito bendryste, augti tikėjimu…
