Kai netekome susitikimų


,,Keistas laikas!“ – vis girdžiu šią mintį. O gal iki šiol gyvenome kažkaip keistai? Bėgome, dirbome, per daug dirbome, uždirbome, pirkome… Buvome tiek vertingi, kiek buvome aktyvūs, dalyvavome vyksme, turėjome, vartojome, galėjome… ,,Carite“ dirbdami vis turime būti budrūs. Tikriausiai irgi lengvai buvome įsisukę į efektyvumo rodiklių skaičiavimus.

DSC01991

Yra kelios mintys, kurios vis grįžta į mano galvą šiuo laiku. Vis galvoju apie pagalbą vargstantiems nuotoliniu būdu. Apie santykio kūrimą „iš namų“.

Gal Kovid – 19 mus padarė truputį tarpusavyje lygesnius? Ar vargšas, ar turtingas, ar silpnas, ar stiprus. Šiandien mes kiekvienas galime susirgti, šiandien nė vienas negalime skristi lėktuvu ir negalime užsisakyti prabangaus viešbučio… Šiandien mes visi liekame namuose. Ne, štai ir nelygūs. Vienų mūsų namai jaukūs ir ramūs, kitų  tokie, iš kurių norisi sprukti…

Ir dabar, kaip niekad, galiu suvokti, išgrynintą mūsų ,,Caritas” tarnystės esmę. Lietuvoje paskelbus karantiną, vaikų dienos centro komandoje įsitvyrojo kažkoks nesusipratimo jausmas. Kaip dirbsime mūsų darbą nuotoliniu būdu? Tvarkysimės patalpas… Kokia prasmė dezinfekuoti rankenas vėl ir vėl, kai vaikai nebevarsto dienos centro durų? Tvarkyti dokumentus? Kokia prasmė, kai mažas, nematomas virusiukas mus priešpastatė galvoti apie esmę?

Juk mūsų kasdienis darbas yra kurti santykį. Kurti draugystę su vaiku, su jo šeima. Draugystę, kuri gydytų, leistų jaustis vertingiems, svarbiems, reikalingiems. Draugystę, kuri padeda atsikelti parklupus. Kaip tą padaryti nuotoliniu būdu? Kai kitoj pusėj telefono girdi: ,,taip… ne… normaliai…” Mūsų darbe gyvas susitikimas yra būtinas! Nėra kito įrankio. Tik sąntykis. Mes galime vežti maistą, tokiu būdu parodydami rūpestį, mes galime susiskambinti, nors palaikyti pokalbį ir labai sunku. Galime mėginti padėti vaikams prisijungti prie nuotolinio mokymo programų. Bet tai man panašu į darbo imitavimą. Panašu į darbą, kai vaikštai po kabinetą su garsiai kaukšinčiais aukštakulniais ir garsiai vartai popierių segtuvus.

Štai tikra istorija: šeima su dviem pradinių klasių amžiaus vaikais gyvena viename kambaryje. Tėvystės, socialiniai ir buitiniai įgūdžiai riboti (neišugdėme, kai turėjome galimybę dirbti tiesiogiai…), abu vaikai, turintys elgesio sunkumų, sunkiai sukoncentruoja dėmesį ir sunkiai priima taisykles (tikriausiai gerai girdi tik grasinimus bausmėmis – tikėtina, jog šitas variantas ir bus pasitelktas). Dienos centre mes galime padėti vaikui, kai sėdime šalia, kai susitinkame su kiekvienu individualiai, kai per žaidimą ir draugystę susitariame, kai laikome vaiko ranką savo rankoje, kai šimtą kartų jį giriame ir drąsiname, kai tiek pat kartų gyvai, žiūrėdami jam į akis, primename dienos centro taisykles.

Kita tikra istorija: paauglė mergina, jau gerokai iki karantino vengusi mokyklos lankymo, pasiteisindavo bloga savijauta ar pramiegojimu. Dabar kaip? Rytais ilgai miega. Neturi kompiuterio, nepavyksta prisijungti… Juk dabar yra pagerintos sąlygos pramiegoti. Reikėjo daugybės arbatos puodelių su šia mergaite, daugybės atvirų pokalbių šlifuojant Vilniaus senamiesčio gatves, kad motyvuotume lankyti mokyklą, kad įgytume pasitikėjimą. Pavyko? Taip. Bet tik žiūrint į akis, kalbant į širdį.

Ir kai iš mūsų atimtas pagrindinis darbo įrankis – susitikimas, – ilgėdamiesi vaikų veidų, jų šypsenų ir kartais liūdnų akyčių, galvojame apie kiekvieną iš jų konkrečiai. Rašome laiškus, ruošiame maisto paketus ir bent pro duris pamojuojame. Nesame vieni lauke šiuo metu. Mums padeda savanoriai, kurie daug metų pažįsta dienos centro šeimas ir vaikus, ir  pirštiniuotom rankom, pasikrovę maisto maišus į savo mašinas važiuoja vaikų namų link. Mūsų rėmėjai ir bičiuliai teikia įvairią pagalbą. Skambina, klausia, dovanoja, aukoja… O juk visiems nelengvas metas.

Labai laukdama susigrąžinti savo ,,darbo įrankį”, tikiu, kad ir šioje susitikimų dykynėje Kristus yra gyvas!

Lina Gervytė-Michailova