Tradiciškai kiekvieną adventą ir gavėnią Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ savanorius pakviečiame į rekolekcijas. Šį kartą, kad „pakeistume kryptį“ (o juk tą ir esame kviečiami daryti per gavėnios laiką), tiesiogine prasme iškeliavome. Kelionės naktis autobuse ir ankstus rytas Varšuvoje, daug ėjimo, daug aplankytų vietų, daug išsakytų maldų, daug kalbėjimosi be žodžių…
Kviečiame skaityti savanorės Raimondos mintis ir įspūdžius.
Ko reikia, kad Bažnyčia išliktų? Kad ne tik išliktų, bet ir klestėtų? Piligrimystės Lenkijoje metu sutiktas brolis Mykolas mano, kad Bažnyčia gyvuoja tuomet, kai yra tikėjimą palaikančių žmonių. Tuo įsitikinau ir pati, praleidusi savaitgalį su dienos centro bendruomene ir susipažinusi su istorinėmis asmenybėmis bei šalia mūsų gyvenančiais gyvais tikėjimo liudytojais.
Atradau, jog, norint sukurti Bažnyčią, reikia tokių žmonių kaip palaimintasis Jurgis Matulaitis, kurio pėdsakais sekėme nuo Vilniaus Arkikatedros, kurioje jis 1918 metais pradėjo eiti vyskupo pareigas, iki Varšuvos. Savo pavyzdžiu, išskirtine charizma jis ne tik pritraukdavo būrius tikinčiųjų, bet ir sugebėjo išsaugoti marijonų vienuolyną – tuomet nykstantį, o šiandien veikiantį devyniolikoje valstybių, šešiuose žemynuose.
Piligriminės kelionės metu susipažinome ir su šventojo Jerzy Popiełuszko asmenybe, parodžiusia išskirtinį dvasios tvirtumą ir nepalaužiamumą lemtingu Lenkijos istorijos metu. Miręs kaip kankinys jis įrodė, jog ryžtas nepaklusti represyviai valdžiai, nepaisyti suvaržymų ir tarnauti Dievui bei tikintiesiems atnešė tiek lenkų tautai, tiek visam tikiančiajam pasauliui pavyzdį, kurio stiprybe verta sekti.
Dar kartą įsitikinau ir tuo, jog Bažnyčią kuria kiekvienas – savo darbais ir atsidavimu. Tai paliudijo ir Marijampolėje sutikti sesuo Viktorija ir broliai marijonai, ir brolis Mykolas, lankyto Jerzy Popiełuszko muziejaus bei gimnazijos gidės, seminaristas Kuba bei drauge keliavę bendruomenės nariai.
Savo piligrimystę baigėme Čenstakavoje – vietoje, kuri kasmet pritraukia per keturis milijonus piligrimų iš viso pasaulio. Čia didžiausią įspūdį paliko bazilikos sienos, nukabintos šimtais stebuklų įrodymų – rožinių, medalikėlių, tarsi dar kartą kalbančių apie tai, kad Bažnyčia gyva tuomet, kai įprasminame ją savo tikėjimu.
