Įmanoma keliauti ir atrasti. Įmanoma pavargti ir džiaugtis. Įmanoma susipykti ir vėl draugauti. Įmanoma liūdėti ir užjausti. Įmanoma ne tik užaugti, bet ir subręsti. Įmanoma suklupti ir keltis. Įmanoma verkti ir džiaugtis. Įmanoma melstis ir dėkoti. Įmanoma gyventi ir mėgautis.
Liepos 3–7 d. Marcinkonyse vyko „Vilties angelo“ paauglių darbo stovykla „Įmanoma“. Joje įsitikinom, kiek daug gyvenime įmanoma padaryti, pajausti, patirti, sužinoti, sukurti bei atrasti. Stovyklos globėju tapo palaimintasis Teofilius Matulionis, kurio savybėmis ir vadovavomės visas penkias stovyklos dienas. Apie kiekvieną iš jų ir ketinu papasakoti, tikiuosi, leisitės su manimi į šią kelionę.
Pirmąją dieną ugdėme uolumą. Merginos ravėjo daržus, gėles, gražino aplinką, vaikinai dirbo vyrišką, daug pastangų reikalaujantį darbą – krovė malkas. Tiesa, merginos parodė tikrą uolumo pavyzdį: baigusios joms patikėtą darbą, atskubėjo vaikinams į pagalbą. Ir žinot ką? Šis darbas, anot merginų, kur kas įdomesnis nei daržų ravėjimas. Vakare meldėmės šv. Mišiose, kurias aukojo mūsų bičiulis kun. Mindaugas. Drauge bendravome, dainavome prie laužo.
Antroji diena buvo skirta nuolankumo ugdymui. Dirbome Kabelių kaime pas ūkininką Audrių, per lietų rinkome šiukšles karvių apsupti (buvo taip smagu, kaip ir skamba). Vakare atsikvėpėme. Mus aplankė Varėnos parapijos „Carito“ vaikų dienos centro jaunimas. Visi kartu smagiai praleidome vakarą.
Atsakingumas – ši savybė lydėjo mus trečiąją stovyklos dieną. Atsakingai žiūrėjome į viską, kas vyko tą dieną: globojome vieni kitus angelaudami, liejome žvakes, pas ūkininkę Laurą krovėme malkas… Pasirodo, paaugliai darbo nebijo!
Ketvirtąją dieną, liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, jau nebedirbome, bet išsiruošėme į žygį dviračiais. Keliavome pas Dzūkijos partizaną Juozą Jakavonį, skambiu slapyvardžiu Tigras. Klausėmės jo pasakojimų apie sunkų laisvės kovotojo kelią, apie kalėjimų ir lagerių patirtį, aplankėme atstatytą bunkerį, kuris kadaise tarnavo kaip vadavietė. Šis susitikimas atskleidė ir ugdė drąsą. Vakare, po įveiktų 40 km dviračiais, drauge su Marcinkonių bendruomene ir visa Lietuva giedojome Lietuvos himną.
Štai taip nepastebimai atėjo paskutinė stovyklos diena. Tądien svarstėme, kaip svarbu būti sąžiningiems ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Dalijomės savo gyvenimo ir stovyklos patirtimi, dėkojome, liūdėjome ir džiaugėmės vieni kitais ir drauge praleistu laiku. Visi sutarėme, kad buvo smagu ir gera kartu būti, dirbti, melstis, giedoti, ilsėtis, pavargti…
Įmanoma nugyventi įsimintiną ir prasmingą gyvenimą. Įmanoma daug dirbant pasiekti svajones. Įmanoma būti uoliam, nuolankiam, atsakingam, drąsiam ir sąžiningam. Įmanoma daryti neįmanoma!
Kartu stovyklavusi vadovė Vitalija