„Dievas stato namus“, statėme ir mes, dienos centro vaikai ir vadovai, kartu praleidę įsimintiną savaitę stovykloje, kuri, anot vaikų, galėjo dar tęstis, ,,nors ir penkis mėnesius“.
Stovyklos metu ne tik labiau vieni kitus pažinome, bet ir siekėme geriau pažinti Senojo Testamento herojus. Kiekvieną dieną susidūrėme su vis naujais iššūkiais, patyrėme naujų nuotykių, augome patys ir padėjome augti šalia esantiems. Kėlėme įvairius klausimus ir kartu ieškojome atsakymų.
Išsiaiškinome, kiek dienų Dievas kūrė pasaulį ir kiek laiko ilsėjosi, ką sukūrė pirmiausia ir kuris kūrinys sukurtas paskutinę dieną.
Iš Nojaus, atvykusio į svečius, bandėme išgauti laivo statybos paslaptį, o sekdami Abraomo paliktomis nuorodomis suradome miške paslėptą lobį.
Dalyvavome Dovydo garbei surengtose taiklumo, jėgos ir greičio rungtyse, klaidžiojome po mišką, kaip kažkada Mozė su izraelitais klaidžiojo po dykumą.
Stebėjomės karaliaus Saliamono išmintimi, jo gebėjimu spręsti iškilusius nesutarimus, ginčus ir išmintingu šalies valdymu.
Daug dalykų išbandėme pirmą kartą: vieniems tai buvo šuolis nuo tiltelio į vandenį, kitiems – galimybė pavairuoti mašiną, kapoti malkas ar kepti zefyrus lauže. Netgi paragavome gazuotų vaisių skonio ir stebėjome metalo išsilydymo procesą. Maitinome stručius, gaudėme triušiukus, prisirinkome pilnus glėbius povų plunksnų, dar stebėjome žvaigždėtą dangų ir net dainavome „Su gimimo diena“ naktį vidury miško.
Kartu valgėme, maudėmės, žaidėme, giedojome, dalijomės patirtais įspūdžiais, šventėme Šv. Mišias, darėme įvairius darbelius, leidomės į išbandymų kupinus žygius, tvarkėmės, juokėmės, mėtėmės kankorėžiais ir vandens balionais ir, svarbiausia, draugavome. Draugavome vieni su kitais ir kartu statėme namus, kurie renčiami ne iš rąstų ir ne iš akmenų, bet iš visų mūsų.
