„Partizanų keliais“ – taip vadinosi vaikų savaitgalio išvyka, vykusi spalio 14-15 dienomis. Ar mes keliavome tais pačiais keliais, kuriais kadaise keliavo partizanai? Greičiausiai ne, bet kas žino, gal ir tikrieji partizanai lankėsi tose vietose, kur mes buvome? Gal šalia mūsų statyto bunkerio kažkada stovėjo užmaskuotas ir partizanų bunkeris?
Išvykoje bandėme suprasti, kaip gyveno partizanai, susigalvojome slapyvardžius – tapome Rudosiomis Meškomis, Tigrais, Griaustiniais, Ereliais, Liepomis, Pušimis… Voro būrys, Vytauto būrys, Dubuklio būrys. Ieškojome teisingo atsakymo, kas gi tas „partizanas“? Atsakymų radome įvairių, nuo „parazitų naikintojas“ iki „upių saugotojas“. Vis tik galiausiai išsiaiškinome, kad partizanas – tai kovotojas už Lietuvos laisvę.
Ėjome į žygį lyjant lietui, bridome per balas, purvą, aukštas žoles, miške ieškojome tinkamų medžių šakų bunkerio statybai. Kol berniukai statė bunkerius, mergaitės mokėsi suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems – sutvarstyti ranką, koją, apibintuoti pirštą.
Žaidėme žaidimą, per kurį įsivaizdavome, kaip turėtų judėti partizanai, papuolę į pasalą – kas su sužeista ranka, kas su viena koja, nieko nematantis ar visiškai paralyžuotas – nepalikome nė vieno, pargabenome visus, padėdami vieni kitiems judėti.
Ieškojome paslėpto lobio, kartu bandydami įminti rastas užuominas, kurios tik visai komandai susitelkus tapo lengvai išsprendžiamos.
Kaip tikri kovotojai, išmėginome šaudymą į taikinį, kartu įveikėme kliūčių ruožą.
Kartu statėme gyvą paminklą iš žmonių, kuris reikalavo ne tik fizinės ištvermės, bet ir pasitikėjimo vienas kitu. Į gyvos skulptūros viršų kėlėme kryžių, kaip kitados tikrieji partizanai kėlė savąjį kryžių. Ir kad iškeltas kryžius neliktų tik nereikšmingas simbolis, kartu šventėme šv. Mišias, plukdėme savo maldavimus, dėkodami Dievui už savo šeimas, draugus, partizanus, kurie kovojo už laisvę.
Paulina
