Jau kelios vaikų kartos dienos centre jį pažįsta. Apie dešimtmetį Darius dirbo dienos centre, vėliau savanoriaudavo vasaros stovyklose, savaitgaliais. Su daugybe vaikų jis draugauja individualiai, viduržiemį vežasi juos į mišką kūrenti laužų, kartu bėga maratonus, o svarbiausia – tiki vaikais ir juos supranta.
Kaip atėjai į dienos centrą? Kokia buvo pradžia?
Tai buvo seniai… Atėjau į dienos centrą, kai jis kūrėsi… Po senosios santvarkos subyrėjimo ir naujajai dar tik prasidedant atsirado daug vaikų, šeimų, kuriuos galima pavadinti ribiniais… Vargdienių seserys mane pakvietė į antrąją mūsų stovyklą (1995 m.) Valakampiuose. Iki tol nebuvau supratęs, kad norėčiau dirbti su vaikais. Toje stovykloje vaikai padėjo man suprasti, ką norėčiau savo kelyje daryti. Nuo rudens aš tapau Pedagoginio universiteto studentu (dabar Lietuvos edukologijos universitetas – aut. pastaba)… Tada labiau įsitraukiau į dienos centro veiklą. Caritas turėjo vaikams skirtą valgyklėlę, o mes veikėme šalia Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro.
Kaip vaikai padėjo tau suprasti, kad nori būti mokytoju?
Niekada nebuvau pagalvojęs, kad norėčiau būti mokytoju. Mokytojų autoritetų neturėjau,.. man buvo įdomu juvelyrika, statybos. Mokytoju? Niekada. Bet man labai sekėsi su vaikais. Pajutau, kad jie mane girdi ir aš juos girdžiu, suprantu. Seserys (Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys – aut. pastaba) man patvirtino, kad man „sekasi“ būti su vaikais. Buvo malonu su vaikais bendrauti ir jie manęs klausė.
Kokia buvo dienos centro veikla pradžioje?
Po vasaros stovyklos mes kasdien pradėjome siūlyti įvairias veiklas, organizuodavome savaitgalius, ieškojome savanorių. Ruošdavome ir namų darbus su vaikais. Pirmasis jų poreikis būdavo pavalgyti, paskui jau kažką veikdavome…
Prisimenu, kaip gimė „Vilties angelo“ pavadinimas. Parašėm projektą ir galvojom, kaip pasivadinsime. Mums buvo svarbus koks nors religinis akcentas. Angelas… Tuo metu buvo nedaug pavadinimų su angelu. Stovykloje savanorė Giedra išsiuvinėjo vėliavą. Atsirado visa simbolika…
Kokia buvo sunkiai gyvenančių šeimų vaikų kasdienybė? Socialinių centrų nebuvo?
Sistema buvo pabirusi… Tiek, kiek reikėjo pagalbos vaikams, tikrai nebuvo. Vaikai gatvėje rinkdavo kapeikas. Daugiausia vaikų būdavo Gedimino prospekte, stoties rajone. Mes daugiau draugavom su vaikais iš Gedimino prospekto, kalbindavom juos, atsivesdavom į savo patalpas, parodydavom, kad jie gali čia ateiti. Pradžioje tiesiog gatvėje žaisdavom gaudynes su vaikais, prisimenu, kaip ne kartą bėgiodavom tarp žmonių…
Dalis vaikų buvo pabėgę iš globos namų, kiti pabėgę iš šeimų. Buvo keletas paauglių iš pasiturinčių šeimų, bet namuose nebuvo santykio, todėl jie supratimo ieškodavo gatvėje. Tuo metu buvo populiaru uostyti klijus, mūsų vaikai irgi uostydavo klijus, nakvodavo kanalizacijose, apleistuose senamiesčio pastatuose. Pamažu atsirado įvairios bažnytinės organizacijos, kurios ėmėsi padėti šiems vaikams. Į stovyklas viską veždavomės troleibusais, autobusais, tempdavom puodus ir visas kitas priemones. Nuo Kauno iki Klaipėdos ėjome pėsčiomis dešimt dienų ir viską nešėmės su savimi. Dabar reikėtų labai daug su kuo susitarti, visokius leidimus gauti, turbūt ir kuprinių nebesineštume…
Kokios savybės yra reikalingos būti mokytoju? Ar tu esi mokytojas ar socialinis darbuotojas?
Norėčiau, kad ant mano antkapio būtų parašyta „Mokytojas Darius Subačius“… Mokytojas yra tas, kuris veda… Mokytojas turi būti lygus su visais. Mes einame į žygį ir mes visi užsidedame kuprines. Visi esame lygūs. Taip, aš turiu daugiau žinių, daugiau patirties ir tuo dalinuosi su ta grupe, kurią lydžiu, kurią mokau, kurią vedu. Viena iš mokytojo savybių turi būti išmokti nusileisti ir su savo patirtimi ir žiniomis neužgožti kartu einančios grupės. Išmokti išgirsti, įsiklausyti ir pasakyti, kur mes eisim, aiškiai kalbėti. Jei taip atsitinka, kad pasiklysti, man taip nutinka, tada reikia būti kūrybiškam. Man padeda Dievas ir pasitikėjimas Juo.
Štai viena iš patirčių dienos centre. Organizavome darbo stovyklą paaugliams. Viskas buvo suorganizuota ir sutarta su vienu ūkininku, pas kurį važiuosime ir dirbsime. Mes turėjome išvažiuoti 10 val. ryto iš Vilniaus į Ukmergę, o 7 val. ryte man paskambina tas ūkininkas ir pasako, kad mes nebegalime pas jį važiuoti. Vaikščiojau po kambarį, nuo sienos iki sienos… Buvo įjungtas radijas, kur girdėjau vieno kunigo liudijimą apie pasitikėjimą. Nustojau vaikščioti po kambarį, paskambinau sesei Daliai. Ji pagalvojo, kad yra vienuolynas Rumbonyse, ir gal ten seserys gali priimti…. Išvažiavome į Alytaus rajoną. Ši stovykla buvo man pirmoji, kurią aš savarankiškai organizavau. Gyvenom palėpėj, neturėjom gerų sąlygų, bet vaikai buvo labai draugiški, su seneliais bendravom, malkas krovėm, ravėjom daržus… Situacijų būna įvairių, bet jeigu pasitiki Dievu, visi dalykai tvarkosi…
Kas žmogiškai yra sunkiausia dirbant su sužeistais vaikais?
Spontaniškai ateina mintis, jog sunkiausia yra aplinkinių nesupratimas. Prisimenu, mes su paaugliais po smagaus savaitgalio Palūšėje atėjom į geležinkelio stotį. Dažnai mūsų jaunuolių kalba yra nepriimtina aplinkiniams. Jie stovėjo prie policijos būdelės (nežinojo, kad ten policija) ir baisiai keikėsi. O tuo metu išbėgęs policininkas puolė tuos vaikus ir pradėjo purtyti. Jis nieko vaikams nepasakė, nebandė kalbėtis… Aš tada nustūmiau policininką ir pasakiau, kad jis negali jų liesti… Taip, paaugliai nusižengė, bet… Man sunku suprasti suaugusius, kurie pyksta, kad vaikas taip negerai elgiasi. Jautrumo, supratimo labai reikia!
Kas teikia vilties?
Šalia esantys žmonės, bendrakeleiviai, kolegos, kurie padeda. Labai stiprus turi būti tikėjimas. Pirmoje vietoje – tikėjimas. Su Dievu ir dėl Jo! Yra momentų, kai nebegali mylėti… Viltis yra, kai matau, kad jaunuoliai ir jaunuolės yra sukūrę šeimas, turi vaikų. Šiais metais pirmą kartą organizuojame stovyklą užaugusių dienos centro vaikų vaikams. Senelis daro anūkams stovyklą! Smagu! Čia yra viltis, kai matai, kad toks nelengvas darbas duoda vaisių. Gal aštuoniasdešimt procentų mūsų kartos vaikų gyvena gražiai. Bet įdėta į juos, atiduota jiems yra labai daug…
Ko daugiausiai?
Laiko. Žiauriai daug laiko… Buvimo kartu… Ėjimas, žaidimas, problemų sprendimas…
Didžiausia pamoka, kurią gavai iš vaikų?
Man patinka dirbti su jaunimu. Tu gali būti pasiruošęs, bet, atėjus pas juos, visas pasiruošimas pasibaigia ir turi atsirasti kūrybingumas ir tikėjimas. Tai neleidžia niekada užmigti. Turi visada būti „įsijungęs“. Jie turi tokią fainą (nuostabią) širdį. Ta širdis prikelia ir mano širdį. Jeigu tu eini su širdim ir tau atsako su širdim. O mes būname visokie. Ir suirzę, ir klaidų padarome, bet jeigu yra širdis, viskas yra ištaisoma.
Ko palinkėtum jauniems socialiniams darbuotojams arba savanoriams, besidarbuojantiems „Vilties angele“?
Žmogus turi būti visada išsimiegojęs, kad galėtų nešti džiaugsmą! Pailsėkite! Nebūkite tik vykdytojai, kurkite patys! Nebijokite savanoriauti, jūs gausite daug patirčių, iškeliausite į pasaulį… Nebijokite suklysti! Dalinkitės savo laiku!
