Prieš dvidešimt penkerius metus vyko pirmoji ,,Vilties angelo” dienos stovykla sunkiai gyvenančių šeimų vaikams. Daug žmonių prisidėjo, kad ir šiandien ieškodami draugystės, paguodos ir šilumos į dienos centrą galėtų ateiti vaikai ir paaugliai. Rita Venclovienė kartu su Amerikos lietuvių įkurta organizacija ,,Vaiko vartai į mokslą” daug metų įvairiais būdais remia ir globoja ,,Vilties angelo” veiklą.
Kaip kilo mintis kurti organizaciją ,,Vaiko vartai į mokslą” ir padėti vaikams Lietuvoje?
Įdomi buvo pradžia. Iš Lietuvos į Čikagą atvažiavo grupė mokslininkų ir vyko seminaras švietimo tema. Po visų pranešimų aš uždaviau klausimą: „Ką jūs darote Lietuvoje su vaikais, kurie nelanko mokyklos?“ Pas mus jau laikraščiai rašė, kad tokių vaikų yra daug. Tai buvo 1997 metai. Aiškaus atsakymo į šį klausimą negavau. Po seminaro išeinančią pro duris mane sustabdė jauna mergina ir pasakė, kad aš uždaviau labai svarbų klausimą. Ta mergina buvo sesuo Daiva Kuzminskaitė, kuri tuo metu buvo Lojolos universiteto Čikagoje doktorantė. Ji pradėjo pasakoti, kaip ji kartu su Arvydu Žygu (VDU universiteto profesoriumi) bendrauja su gatvės vaikais Kaune. Ji papasakojo daug labai svarbių faktų apie tuos vaikus ir prašė mūsų pagalbos. Tuo metu nesupratau, kaip mes galime padėti. Juk turime šeimas, neturime daug pinigų. Bet nutarėm, kad aš sukviesiu daugiau žmonių, lietuvių, kuriems rūpi Lietuvos jaunimas ir vaikai. Taip viskas ir prasidėjo. Gal į trečiąjį mūsų susitikimą susirinko dvidešimt žmonių, daugiausiai į šį pagalbos prašymą atsiliepė moterys pedagogės. Pradėjom svarstyti, kaip mes per Atlantą galime padėti tokiems vaikams Lietuvoje. Buvo mintis parašyti laišką prezidentui Valdui Adamkui su pasiūlymais. Atsakymo negavome.
Lėšų neturėjome, bet siuntėme siuntinius: sąsiuvinius, rašiklius. Tik vėliau sužinojau, kad mūsų sąsiuviniai ir pieštukai čia netiko… Tada pradėjau ieškoti, kur galime rašyti paraišką, kad gautume paramą. Radome, jog galime parašyti „Coca-cola‘i“. Reikėjo užpildyti ilgą paraišką. Koks tikslas, ko sieksime, kokią programą vykdysime, kokia parama reikalinga ir t.t. Mes supratome, jog tiems vaikams reikia to, ko jie negauna namuose, – auklėjimo. O tai reiškia, kad reikia vaikus mokyti mandagumo, švaros, atsakomybės, pagarbos. Parašėm dalį programos ir mudvi kartu su drauge Aldona Kamantiene pasiryžome vykti į Lietuvą.
Kokius vaikus sutikote Lietuvoje?
1999 metais pradėjome darbuotis „Vilties angelo“ ir Visų Šventųjų parapijos dienos centruose. Ugdymo programa, kurią rašėme, nebuvo baigta. Dienomis eidavome pas vaikus, o naktį kurdavome planą, ką kitą dieną veiksime su vaikais. Stoties rajono vaikai kalbėjo rusiškai. Aš nesuprasdavau nieko… Visų Šventųjų dienos centre vaikai daužydavo duris, uostydavo klijus… Nupirkome puodų, staltiesę – jie dingo. Buvo labai pažeisti vaikai. Kai kurie buvo verčiami tėvų elgetauti. Aš juos sutikdavau gatvėje, jie šaukdavo man: „Rita, duok saldainių.“ Aš jiems atsakydavau, kad ateitų į dienos centrą, tada duosiu. „Vilties angele“ dirbau su vaikų grupelėmis. Buvo mergaičių, kurios sėdėdavo kampuose. Pamenu labai gražų berniuką Julių, kuriam nepatiko, kaip aš suskirsčiau į grupeles, jis trenkė durimis… Bet po truputį pavyko susidraugauti. Vaikų visokia nuomonė mums buvo svarbi.
Ar jūsų nenustebino vaikai, kurie ne visada gražiai elgėsi, buvo nemandagūs?
Manęs nenustebino vaikai. Aš trisdešimt metų JAV dirbau mokykloje, kur mokėsi turtingų šeimų vaikai. Bet jie buvo irgi labai sužeisti. Tėvai bandydavo nupirkti vaikų meilę pinigais. Arba auklėjo tokiu principu: „Mylėsiu, jeigu gerai mokysiesi, mylėsiu, jeigu bus geri sporto, muzikos ar kiti pasiekimai.“
Koks buvo jūsų atvykimo į Lietuvą tikslas?
Aš asmeniškai turėjau svajonę grįžti į Lietuvą ir dirbti su vaikais. Kai pamačiau, kad problema buvo vaikai iš rizikos grupės šeimų, supratau, kad labai svarbu su jais likti. Socialinių darbuotojų Lietuvoje nebuvo. Visus metus buvau Lietuvoje. Vėliau čia pabūdavau po pusmetį.
Kaip toliau vystėsi paramos telkimas Amerikoje? Ar organizacija „Vaiko vartai į mokslą“ ir toliau remia dienos centrus Lietuvoje?
Prisimenu, Naujosios Akmenės dienos centre mačiau, kaip vaikai dedasi duoną į kišenes, tada aš nuėjau į parduotuvę ir nupirkau visą duoną, kiek tik buvo. Pamatėm, kaip svarbu remti šiuos centrus.
Čikagoje jau buvo daugiau organizacijų, kurios pradėjo organizuoti paramą Lietuvai. Mūsų tikslas yra kitoks – ugdymas. Parašėme penkias ugdymo programas. Daug rėmėmės amerikietiška literatūra, metodikomis. Ne viskas tiko Lietuvai, bet temos buvo labai svarbios. Siūlėme dirbti su vaikais mažose grupelėse, kur kiekvieno vaiko nuomonė yra svarbi ir išgirsta.
Pirmoji auka organizacijai buvo mano giminaičio. Aš jo prašiau, gal jis gali kažkiek paaukoti, papasakojau, su kuo aš dirbu. Jis paaukojo dešimt tūkstančių dolerių. Vėliau žmonės pamatė, kad tai rimta, ką mes darome, ir pradėjo remti. Ėmėmės rengti lėšų telkimo renginius, per kuriuos žmonės galėdavo aukoti. Šiuo metu remiame dešimt centrų Lietuvoje ir persiunčiame per metus apie šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Tai nėra labai daug, bet truputį padedame…
Ką pasakytumėte Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ darbuotojams ir savanoriams? Kaip neprarasti vilties?
Reikia būti empatiškiems ir kantriems. Klausykite ir išklausykite vaikus. Priimkite juos su meile ir džiaukitės jų talentais. Girkite vaikus už atliktus darbelius, draugiškumą ir gerą elgesį.
Gyvenimas pasidaro prasmingas. Tu matai, kaip tie vaikai ateina liūdni, pikti, apsiblaususiomis akytėmis. Vėliau jie keičiasi, šypsosi… Aš matau viltį. Tie vaikai gali pasikeisti, gali siekti mokslo, mokytis amato. Šiais metais (kas dvejus metus atvyksta savanoriai dirbti remiamuose centruose – aut. pastaba) atvažiuos savanoriai, jaunimas iš Amerikos, kurie kalba lietuviškai. Savanorystės patirtis juos stipriai paveikia. Grįžę jie dažnai pasirenka studijuoti tas specialybes, ne kurios daugiau apmokamos, bet tas, kur jie galėtų padėti kitiems.
Lina Gervytė-Michailova