Užauginau dukrą, jai išvykus gyventi ir mokytis į užsienį, atsivėrė tuštuma. Pradėjau ieškoti, su kuo galėčiau pasidalinti laiku, meile, šiluma. Peržiūrėjau savanorius priimančias organizacijas, į kelias paskambinau, iš Carito vaikų dienos centro sulaukiau pakvietimo susitikti. Pokalbiui susitikome su tuometine vadove ses. Jolita. Tai labai šilta, išmintinga, mylinti vaikus moteris. Sunku jai turbūt buvo su manimi, nes aš ir pati nelabai žinojau, ko noriu, tik kad savanoriauti. Ji manęs paklausė, ar aš norėčiau savanoriauti su vaikais, kurių yra trys grupės pagal amžių, ar dirbti su dokumentais, ar ruošti maistą vaikams. Aš nežinojau, ko noriu, leidau spręsti jai pačiai. Po kelių dienų sulaukiau Jolitos pasiūlymo atvykti savanoriauti į dienos centro paauglių grupę. Tai mane išgąsdino, žinojau iš savo patirties auginant dukrą, kad nėra paprasta su paaugliais atrasti bendrą kalbą. Dabar, atsigręžusi atgal, esu labai dėkinga už suteiktą šią galimybę. Su paaugliais būti, draugauti, bendrauti buvo labai įdomu. Laikas su jais leido pamatyti, kokių patirčių ir išgyvenimų turi vaikai ir kaip jiems reikalinga suaugusių žmonių pagalba.

Ryškus mano pirmas susitikimas su paaugliais. Atėjau sutartu laiku, atidarau duris, matau paaugliai sėdi, ruošia namų darbus (man labai baisu), tad sakau: – „Laba diena!“ Tylu, tik sulaukiu atsakymo iš vienos mergaitės: – „Ne laba diena. Uždaryk duris“. Uždariau aš tas duris ir nukiūtinau pas Jolitą prašyti pagalbos. Įdomiausia, kad po poros metų su ta mergaite tapome labai artimos, abi susitikdavome kas savaitę, leisdavome kartu laiką, buvau tas žmogus, su kuriuo ji dalindavosi savo išgyvenimais ir džiaugsmais. Smagiai pasijuokdavome prisiminusios mūsų pažinties pradžią.

„Vilties angelo“ vaikų dienos centre savanoriavau apie penkerius metus. Per tą laiką mačiau, kaip auga vaikai, kaip jie keičiasi, tampa brandesnėmis asmenybėmis, pilnamečiais ir pradeda savarankišką gyvenimą. Visus tuos metus labiausiai mane žavėjo dienos centre dirbantys žmonės. Jų atsidavimas, išradingumas, gerumas, stiprybė, įžvalgumas, teisingumas ir meilė vaikams (galėčiau tuos epitetus vardinti be galo). Turbūt dėl visų tų dalykų vaikai ir eina į „Vilties angelą“, nes randa tai, ko neturi namuose.

Paauglių grupės vadovė Anžela, su kuria aš ir praleidau daugiausia laiko bendraujant su paaugliais, graži, jauna, iš išorės trapi moteris, bet tokia autoritetinga vaikų akyse! Ji drąsiai pabardavo, sudrausmindavo ir visi jos klausydavo, ją gerbdavo. Turiu prisipažinti, kad net ir aš jos neklausyti bijojau:) Tačiau Anželą visi mylėjo, nes tiek ji, tiek visi darbuotojai tokios plačios širdies, jie tiek daug daro, kad vaikai būtų laimingi!!!

Sunku net prisiminti ir išvardinti, ką vaikai veikia. Jiems pasiūloma visokiausių užsiėmimų, konkursų, loterijų, varžybų, žaidimų, kviečiami lektoriai, vykstama į ekskursijas ir Lietuvoje, ir užsienyje, vasaros ir rudens stovyklas, rengiami kino filmų vakarai, organizuojamos šventės, kepami pyragai, švenčiami gimtadieniai ir dar daug visokių kitokių renginių. Be visų tokių malonių ir didelių dalykų vaikų dienos centro darbuotojai stebi ir rūpinasi, kad kiekvienas atėjęs vaikas nebūtų alkanas, kad turėtų šiltus batus, striukę, kuprinę, mokyklinius reikmenis.

Ši mano patirtis suteikė supratimą, kad nėra blogų ar sunkių vaikų. Reikia kiekvieną priimti tokį, koks jis yra, mylėti, stengtis suprasti ir kad jis jaustų, jog kažkam rūpi, yra svarbus. Savanorystė mane išmokė nuolankumo, atjautos, paprastumo, suteikė džiaugsmo pajusti bendrystės jausmą. Sutikau būrį žmonių, kurie dirba ne dėl materialinės gerovės, o iš pašaukimo darydami gera artimui, ir tai man buvo atradimas dėliojant savo vertybes. Ačiū jums už dovanasJ

Sveikinu 30-ojo gimtadienio proga Carito vaikų dienos centro „Vilties angelas“ darbuotojus, kurie savo stebuklingomis galiomis „bjauriuosius ančiukus“ paverčia „gulbėmis“. Iš viso širdies linkiu jums stiprybės šiame darbe, o vienišiems ir liūdniems vaikams linkiu atrasti kelią į jūsų dienos centrą!

Su meile!

Asta N.

Kaip atėjai į dienos centrą „Vilties angelas“? Kiek tau buvo metų?

Su „Caritu“ ir „Vilties angelu“ susipažinau, kai man buvo maždaug 13–14 metų. Čia buvau iki aštuoniolikos (tada buvo taisyklė, kad nuo pilnametystės jau reikia po truputį „atsijaukinti“ ir žengti savarankiškumo keliu). Man jau keturiasdešimt vieneri. Neprisimenu, kaip atėjau… Greičiausiai kažkas pakvietė… Atrodo, kad mane pakvietė susipažinti su Džeku, savanoriu iš užsienio, kuris norėjo apmokėti mano akies pagražinimo operaciją.

Kokios įsimintiniausios akimirkos?

Visada laukdavau savaitgalių, nes tada buvo galima ateiti į dienos centrą ir fainai praleisti laiką ir netgi pavalgyti . Čia buvo įvairūs mokymai berniukams, mergaitėms. Apie lytiškumą ir pan. Iki šiol prisimenu vasaros ir rudens stovyklas. Prisimenu, kaip joms ruošdavomės ir kaip smagiai gyvendavome tose stovyklose. Įsiminė šv. Velykos ir labai smagios vaikų „velykėlės“.

Kokia buvo tavo vaikystė? Koks buvai vaikas?

Pirmiausia, tai nepasitikinti savimi. Labai. Taip jausdavausi dėl to, kad mano viena akis buvo kitokia… Dėl to teko patirti daug patyčių, nejaukių nužvelgimų ir pan. Bet dienos centre jaučiausi gerai. Nebuvau labai išdykusi. Prisimenu, kad visada siekdavau atkreipti vadovų dėmesį.

O kaip gyveni šiandien?

Išvykusi į Panevėžio miestą mokytis susipažinau su Vytautu. Susituokėme ir jau 2024 m. švęsime dvidešimtąsias vestuvių metines. Turime vienintelį sūnų Saulių. Jam 17 metų. Visokių duobių teko visiems trims pereiti, bet jas įveikėme, gavome patirties ir sustiprėjome visomis prasmėmis. Pavyko per gerą dešimtmetį sukurti verslą, kuris šiuo metu pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nebuvo lengva, bet mums pavyko.
Manau, kad gyvenimas susiklostė gerai. Visada gali būti geriau ar blogiau. Bet dabar tie metai, kai pradedi jausti gyvenimo džiaugsmą, kai moki pasidžiaugti labai paprastais dalykais, įkvėpti daugiau oro ir tęsti gyvenimą. Šiuo metu visą savo laiką atiduodu šeimos verslui. Kuriame dar vieną sritį, nes niekada negali žinoti, kaip bus su pirmuoju verslu.

Kokios tavo dabartinės svajonės?

Neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Daugiau man nieko ir nereikia… Gali turėti VISKĄ, bet nesijausti laimingas. Aš dabar jaučiuosi laiminga. Kaip gera yra gyventi.

Kokias gyvenimo pamokas esi išmokusi?

Na, jeigu labai smarkiai neišsiplečiam į įvairias mano gyvenimo peripetijas, tai išmokau išlaikyti ramybę ir kantrybę. Kad priimčiau teisingus sprendimus, turiu būti neaudringa, t. y. emociškai rami ir kantri, nes reikia išlaukti ir stebėti, kaip viskas susidėlioja taip, kaip reikia. Išmokau sunkumuose įžvelgti galimybes. Buvo laikas, kai teko inicijuoti fizinių asmenų bankrotą. O tai reiškia, kad viską, ką kūrei, net namus, prarasi. Prisimenu vieną skambutį, kurio metu įžvelgiau galimybę ir pradėjau veikti, ieškoti išeities. Mums pavyko viską išsaugoti ir atstatyti mokumą. Bankroto procesai, kurie tęsėsi net penkerius metus, yra praeitis. Dabar išeinu su arbatos puodeliu į savo kiemą ir taip gera. Ir atrodo, kad nebuvo sunku. Nors tuo metu taip neatrodė.

Kas svarbu būnant mama?

Svarbu, kad sūnus būtų sveikas ir jaustųsi laimingas, nevienišas.

Kas tau yra laimė?

Tam tikrais laiko tarpais laimės jausmas būna, matyt, skirtingas dėl įvairių priežasčių. Šiuo metu jaučiuosi laiminga, kai turiu laiko susitvarkyti namus, pabūti su šeima ir draugais prie laužo, skirti laiko sau, neskubant atsigerti terasoje arbatos, susitvarkyti gėlyną ar pasodinti naują augalą. Pavargstu nuo bėgimo, skubėjimo. Ir kai galiu nebeskubėti, jaučiuosi labai gerai.

Justyna, kokia jūsų dienos centre „Vilties angelas“ kelionės pradžia? 

Studijavau socialinį darbą, įstojus turėjome teisę rinktis pirmus dalykus, žinojau, kad noriu būti su vaikais, tad mokiausi labai kryptingai. Norėjau ir savanoriauti, tad pirmiausiai į „Vilties angelą“ atėjau kaip savanorė, o vėliau 2009 metais sulaukiau pasiūlymo įsidarbinti. Prisimenu pirmą pokalbį „Vilties angele“, daug kalbėjome apie vaikus, kaip juos matau.

Ir ką pavyko pamatyti? Kokie tie vaikai?

Tuo laiku visuomenėje buvo ryškiau matomi sluoksniai: daugiau nelygybės, daugiau skurdo, pavyzdžiui, vieniems viskas buvo prieinama, o kiti neturėjo pieštuko. Tai galiu paliudyti ir iš savo asmeninės mokyklinės patirties: mokiausi klasėje, kurioje socialinė atskirtis buvo itin ryški. Jautėsi skirtingas net ir pačių mokytojų požiūris į vaikus. Ačiū Dievui, po dviejų metų mano klasę išskyrė. Atėjus į „Caritą“ surezonavo ši mokyklos patirtis – čia irgi sutikau vaikų, kurie visuomenėje nepritampa, yra atstumiami. Nebijojau prie tokių vaikų prieiti, man norėjosi su jais draugauti, nes jie tokie patys, kaip visi vaikai, kuriems reikia meilės, apsikabinimų, dėmesio. Kuo daugiau keliantis iššūkių ar sunkiau sukalbamas vaikas, tuo labiau norėjosi su juo būti.

Kokią patirtį pavyko sukaupti dirbant centre?

Išbandžiau skirtingų veiklų: koordinavau pozityvios tėvystės grupes, kuravau savanorius, praktikantus, vedžiau individualias konsultacijas, kuriose susitinkama dviese su vaiku. Net ir būdama motinystės atostogose stengiausi dalyvauti bendrose dienos centro Mišiose ar aplankydavau juos stovyklaujančius, nes norėjau pamatyti, neatitolti.

Džiaugiuosi, nes dar matau prasmę. Galvoju ir apie galimybes, kurias padovanojo šis centras: ne tik vaikus, bet ir šeimas, moteris, pagalbos grupes. Tai patirtys, kurios plečia…

Kuri veikla artimiausia ar prasmingiausia?

Mąsčiau, kad su paaugliais aš nedirbsiu, bet visai nieko. Su jais draugaujame jau antrus metus – kartu sukūrėme gražų santykį, žinoma, kyla daug iššūkių, bet jų reikia, kad būtų įdomu. Labai patiko individualus konsultavimas, kai susitikus su vaiku išsikeliamas tikslas ir bandoma jį pasiekti. Per kokius dešimt ar dvylika susitikimų tikslingai dirbama, kad judėtume išsikelto rezultato link. Pavyzdžiui, vienas berniukas mokėsi valdyti pyktį ir kaip tai atpažinti, nes pastebėdavome simptomus: rankų kumščiavimą, draskymąsi. Ištikus pykčio priepuoliui mokėmės, kaip tai suvaldyti, kokie būdai veikia. Atradome, kad padeda išėjimas į kitą kambarį, muzikos klausymasis per ausines, apsigaubimas kapišonu ar antklode, rėkimas į pagalvę. Jis po to nešiodavosi minkštą kamuoliuką, į kurį rėkdavo. Šiuos sprendimo būdus atradome per 10 susitikimų.

Su kita mergaite mokėmės higienos: praustis, valytis dantis. Kiekvieną kartą prieš ir po susitikimo išsivalydavome dantis, valėme ir lėlei, meškučiui. Žiūrėjome filmuką, kaip tinkamai tai daryti, kiek pastos užsidėti.

Viena mergaitė norėjo mesti svorį, tad kalbėdavome apie sveiką gyvenseną. Ji man sakydavo: o tau ne gėda su manim bėgti per Vilniaus centrą? Kur man gėda, gi pilna bėgiojančių žmonių. Tai mūsų tikslas buvo truputį numesti svorio, pradėti sveikiau gyventi, kartu tikslu tapo ir siekis pakelti savivertę – juk nieko tokio prabėgti pro prezidentūrą. Mergina nerimaudavo sakydama, kad pastato kamera filmuoja, tai siūlydavau jai pamojuoti, kažkas už tos kameros nusišypsos.

Per tokius kasdienius dalykus ugdoma asmenybė, charakterio bruožai, jie pastiprinimai, o kai kas nuslopinama. Viskas vyksta mažais žingsniukais. Man kaip darbuotojai – tai kompetencijų auginimas, už tai, kur dabar esu, galiu dėkoti „Vilties angelui“, visiems vaikams, mamoms, kurias sutikau, darbuotojams, savanoriams.

Atrodo, kad bendradarbiavimas su šeimomis yra neatsiejamas norint padėti vaikui. Kaip palaikote ryšį?

Labai priklauso nuo šeimos – vienoms reikia tik užimtumo, kad vaikas nebūtų gatvėje, kad neįsitrauktų į žalingų įpročių vartojimą. Kiti tėvai pagalbos ieško sąmoningai, ypač tie, kurių vaikai turi specialiųjų poreikių, nes jiems išbūti valstybiniuose būreliuose yra sudėtinga, kartais jų net nepriima. Centre lankėsi Aspergerio sindromą turintis berniukas, kuriam buvo taikomas namų mokymas. Vaikas labai mėgo žaisti futbolą, šeštadieniais lankydavosi ir žaisdavo Vilniaus socialiniame klube, bet kartą kažkas įvyko ir nustojo ten eiti. Berniuko tėtis kreipėsi į mus, suprasdamas, kad kiekvieną dieną ateiti vaikui čia būti sudėtinga, tad sutarėme dėl karto. Aišku, kol jis galėjo ateiti į trijų vaikų grupę, jam teko lankyti dešimt konsultacijų su manimi, dešimt su psichologu ir tada penkias konsultacijas su abiem specialistais. Tik tada pasikvietėme jį į grupę. Tad daugiau nei du mėnesius dirbome, kad vaikas galėtų įsilieti į grupę.

O kitos šeimos, kurias nukreipia seniūnijų darbuotojai, turi leistis priimti mūsų pagalbą: ateiti į psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijas, turi lankyti socialinių įgūdžių grupes. Tiesą sakant, jie neturi teisės rinktis, jei nori atgauti savo vaikus ar kad būtų nutraukta atvejo vadyba. Šeimos, kurios atviresnės, kurios mažiau išgąsdintos socialinių darbuotojų, yra linkusios bendradarbiauti. Kartu mokome ir tėvus, kaip kurti ryšį su vaiku, nes dauguma mūsų vaikų buvo bent kartą paimti iš šeimos ar pusmetį turėjo laikinus globėjus. Tad tą nutrūkusį santykį reikia atkurti – iš naujo mokytis, kaip būti kartu.

Yra šeimų, kurios bendrauja tik telefonu, kartais kalbame trisdešimt minučių, bet pokalbis būna nuoširdus ir gilus. Pavyzdžiui, kalbėjau su mama, kurios mergaitė purškėsi dezodoranto ir taip svaiginosi vonioje. Mama nežinojo apie tokį svaiginimosi būdą – po rankšluosčiu sau purškiesi, apsvaigsta galva ir alpsti. Kalbėjome su mama, kokie tie būdai, kaip kalbėtis su dukra jos nepuolant, neišgąsdinant ir nenutraukiant ryšio. Net ir dažnai nesusitinkant šeimos žino galimybę paskambinti ir pasikalbėti, nes bus išgirstos. Labiausiai priklauso nuo to, kaip vaikas rūpi šeimai – arba ieškos pagalbos, arba palieka jį savieigai.

Ar šie vaikai yra mylimi?

Vaikai turi tėvus, kurie už juos atsakingi. Ir jie tikrai juos myli, tik jų meilė nėra išpuoselėta ar idealizuojama – kaip sugeba, taip myli. Jei meilę suvokia per daiktų pirkimą, tai jie taip parodo savo jausmą, kartais meilė atskleidžiama per griežtą auklėjimą: kad niekur nelįstų, niekas neatsitiktų. Jie taip saugo. Būna, kad tėvai myli suteikdami daug laisvės, tik paskui nežino, ką su tuo daryti, bet tai jų pasirinkimas. Sau irgi turiu priminti, kad jie taip myli vaikus, ir neturi mylėti taip pat, kaip aš savus. Skiriasi šeimos modeliai, patirtis, auklėjimo suvokimas, yra nusistatę kitokias ribas. O aš šiuos vaikus myliu taip, kaip myli „Carito“ bendruomenė, kaip socialinė darbuotoja. Tai suvokus visi reikalai labai supaprastėjo. Ir man gražu mokytis priimti kitokį, būti tolerantiškai kitokiems sprendimams, nes kiekvienas mokosi iš savų patirčių.

Pastebiu, mamoms irgi gera tarpusavy pasidalinti, matyti, kaip viena moka pasirūpinti buitimi, bet nemoka užtikrinti emocinio saugumo, o kita priešingai –  patenkina emocinį poreikį, bet vaikas žiemą neturi batų. Viena iš kitos daug ko mokosi, pavyzdžiui, viena sako, jog prieš miegą atima telefonus, o kita dalinasi, kad tiesiog atjungia Wifi ryšį. Per tokius kasdienius paprastus dalykus matyti, kad rūpesčiai panašūs, bet skiriasi sprendimo būdai.

Socialinio darbuotojo kasdienybė: ar kyla noras keisti pasaulį, išgelbėti vaikus, parodyti jiems šviesą, kitokias galimybes?

Pirmais antrais metais norėjau gelbėti pasaulį. Po to atėjo suvokimas, kad jie patys turi suvokti tą kitokio gyvenimo galimybę. Dabar man svarbu parodyti paaugliams alternatyvų. Jie gali įnikti į telefoną, bet gali ateiti su manim žaisti krepšinį. Kai pamato, jog mėtau į krepšį, jie prisijungia žaisti drauge. Visada galima rinktis – nenumenkinant jų pasirinkimo parodyti, kad gali būti kitaip. Mano siekiamybė nėra mokyti ar teisti jų pasirinkimus, o priimti vaikus tokius, kokie jie yra. Ir būti šalia, palaikyti, parodyti kelią, to užtenka.

Yra paauglių, kurie nemoka skaityti, tad važiuojant traukiniu paprašau paskaityti stoties pavadinimą ir užtenka kad ir tiek. Jei sėdėčiau dvi valandas ir liepčiau skaityti, moksleivis kitąkart nebeateitų, be to, per dvi valandas skaityti neišmoktų. Reikia matyti plačiau – kad išmoktų pasidaryti valgyti, galėtų susikrauti kuprinę į žygį, išmoktų ateiti ir būti laiku, išdrįstų pasakyti „ne“, jei draugas siūlytų parūkyti – mokyti gyvenimiškų dalykų, buvimo šalia. Parodyti, kad šalia to, ką turi dabar, yra daug galimybių. Socialiniam darbuotojui irgi svarbu ateiti be tos pasaulio gelbėtojo kaukės, kad vaikai išėję bus prezidentai. Gal bus kasininkė, gal pardavėja, bet laiminga.

Dirbant ugdomąjį darbą sudėtinga iškart pamatyti rezultatą, įdirbį. Kaip tai pastebima dienos centre?

Žinau daug sėkmingų pavyzdžių, net sudėtinga išskirti vieną atvejį. Kai pradėjau čia dirbti, buvo berniukas, kuriam buvo sakoma, jog iš jo nieko nebus. Dabar vaikinas užima aukštas pareigas, yra sukūręs šeimą. Nurašant žmogų nesuteikiama galimybė, o jam pavyko kuo puikiausiai.

Buvo šeima, kurios vaikai imdavo duoną ir slapta valgydavo po stalu. Pamatydavę patinkantį daiktą, jį čiupdavo, jiems būdavo sudėtinga komunikuoti. Vėliau išmoko anglų kalbą, dirba svetur, bet tai pasiekė, nes aštuonerius metus lankydavosi dienos centre. Pamenu mergaites, kurios stovykloje gulėdavo ir murkdavo kaip katės, prašydamos paglostyti pilvą – dabar įgijusios socialinių įgūdžių dirba kasininkėmis.

Ateinantys čia dirbti turi suvokti, jog tai ne fabrikas, negalima per dieną pagaminti ką nors apčiuopiamo ir kasdien tą įgūdį vis gerinti. Po kelerių metų pastebimi skirtumai, kai ne kumščiu trenkiama kitam, o pasakoma, kad pykstu ant tavęs.

Kur šioje tarnystėje sutinkate Dievą?

Visur. Kartais ieškant utėlių, kartais kerpant nagus, tvarkant patalpas. Tada, kai paprašo pagalbos ir nepasakai ne. Dievas siunčia žmones, kuriems gali padėti. Ir siunčia tiek, kiek gali pavežti.

Vienas dėstytojas universitete pasakojo, kad krikščioniško žvilgsnio socialiniams darbuotojams reikia tam, kad nieko neatstumtum, nes gali būti šlykštu, sunku prieiti prie benamio. Tikrai kiekvienas, kuris ateina į „Vilties angelą“, yra priimamas. O jei tuo metu negalime suteikti pagalbos, padedame rasti, kur ji būtų pasiekiama – durų neuždarome. Draugystė su Dievu labai remia ir padeda išbūti sunkumuose.

Nereikia Dievo ieškoti katedrose, Jis yra čia tarp mūsų, mažutėlių, kasdieniuose rūpesčiuose. Kai turi tikėjimą, turi stiprų užnugarį, o bendruomenėje tai tik dar labiau sustiprinama. Dienos centre yra maldininkų grupelė, kuri kasdien meldžiasi už vaikus, darbuotojus, savanorius. Žinojimas, kad meldžiasi už mane, stiprina ir drąsina. Man gražu, kai meldžiasi vaikai, kai siųsdami žvakę išsako savas intencijas ir jos būna labai paprastos: už šeimą, už mamą, kad ji negertų…

Apie penkerių metų savanorystės patirtį Vaikų dienos centre „Vilties angelas“ kalbamės su Pauliumi Šidagiu, 25 metų medicinos studentu iš Vilniaus.

Kaip nusprendei pradėti savanoriauti? Ir kodėl pasirinkai Vaikų dienos centrą „Vilties angelas“?

Nuo studijų pradžios norėjau kokios nors papildomos veiklos ir priklausyti bendruomenei. Savanoriaudamas Lietuvos jaunimo dienose sutikau vieną savanorę iš „Vilties angelo“. Ji man papasakojo apie dienos centro kasdienybę, ir ne tik viską gražiom spalvom nupasakojo, bet pasidalino ir apie sunkumus. Aš neišsigandau ir po kiek laiko pradėjau savanoriauti su vaikais (7-11 m. vaikų grupėje –aut. patikslinimas). Prisimenu, kad pirmą dieną padėjau vaikams ruošti pamokas. Nebuvo lengva. Neužtenka žinių, kad padėtum padaryti namų darbus, bet reikia suprasti patį vaiką, paskatinti jį, motyvuoti.

Kokios buvo tavo pirmosios patirtys dienos centre ir pirmieji iššūkiai?

Pradžioje reikėjo daug ko išmokti: kaip bendrauti su skirtingais vaikais, kaip spręsti jų tarpusavio konfliktus. Tam prireikė nemažai kantrybės. Savanorystės pradžioje buvo sunku suvokti ir priimti, kad ne visada gali padėti, tiesiog negali išspręsti kai kurių situacijų. Praleisdauvau su vaikais 3 – 4 valandas per dieną, bet tas vienas kartas per savaitę neduoda akivaizdaus rezultato. Reikėjo išmokti savęs nespausti, bet surasti savo vietą: kaip aš galiu būti su vaikais, kokiomis savo savybėmis ar žiniomis galiu čia dalintis?

Kokią savo vietą suradai dienos centre?

Supratau, kad esu linkęs į edukaciją, mokymą. Neblogai sekėsi padėti vaikams ruošti pamokas.

Man pavykdavo vaikus motyvuoti, sudominti. Stovyklose organizuodavau veiklas, kur vaikams suteikiama žinių. Visada stengiuosi atrasti būdų, kaip perteikti informaciją ne sausai, o praktiškai ir interaktyviai.

Paskutiniu metu dienos centre suradau ir vieną iš savo pomėgių, kuris man teikia daug malonumo, – video kūrybą bei fotografiją.

Kaip matai čia ateinančius vaikus? Kokie jie? Kelis paauglius mokai individuliai matematikos, chemijos. Kaip sekasi?

Man nėra sunku pastebėti čia esančių vaikų galimybes. Sunku girdėti nuomones, kad šitas vaikas žemesnio supratimo lygio, arba kad jis nesugeba susikaupti, jam nesiseka mokslai… Stengiuosi matyti, kad kiekvienas vaikas turi paslėptų gebėjimų. Jų aplinka juos slopina. Noriu ne tik žinias perteikti, bet ir vaikams parodyti, kad jie sugeba, kad jie gali siekti daugiau… Gyvenimas nepasibaigia tuo, jog jie auga tokioje šeimoje, tokioje aplinkoje…

Man nieko nesako, kad vaikas gauna blogus pažymius. Su paaugliu mokausi kelias valandas, paskui jis puikiai padaro užduotis. Svarbu juos motyvuoti, parodyti jų stipriąsias puses, surasti kiekvienam individualiai tinkamą mokymosi būdą. (Per keletą metų bendravimo sukurtas santykis irgi nemažai prisideda prie lengvesnio mokymosi). Nebereikia iš naujo su vaikais susidraugauti.

Daug vasarų važiavai su vaikais ir paaugliais į stovyklas, dalyvauji išvykose, ugdomuosiuose savaitgaliuose. Kokios patirtys? Kokie įspūdžiai?

Susitinkant vaikus vieną kartą per savaitę, sunku jiems padėti, tiesiog yra per mažai laiko net su jais susidraugauti. Stovyklose yra žymiai daugiau progų ir laiko kurti artimesnį santykį, galiu pamatyti, kaip jie keičiasi, auga, bręsta. Organizuodamas stovyklas ir išvykas atradau gerą ryšį su darbuotojais ir savanoriais. Tas irgi labai daug duoda ir motyvuoja. Galime kartu dirbti dėl vaikų. Matomas rezultatas yra būtent tada, kai ne po vieną kažką darome, o kartu nusprendžiame, organizuojame, paskui aptariame.

Dabar tu savanoriauji paauglių grupėje. Kaip sekasi?

Prieš dvejus metus buvau šiek tiek atitrūkęs nuo dienos centro. Bet mane pakvietė važiuoti su paaugliais į vasaros stovyklą. Lengvai sutikau, nes pažinojau vadovų komandą ir buvo įdomu pamatyti užaugusius vaikus. Nebuvo sunku įsijungti į grupę.  Jaučiausi radęs savo vietą.

Su paaugliais reikia mažiau ribų… Reikia tyliai laukti, kol jie patys pastebi, ką jie blogai daro. Jie dažniau rodo savo iniciatyvą, kurią itin svarbu pastebėti ir skatinti. Tarp paauglių yra mažiau tarpusavio konfliktų, bet labiau galima įžvelgti jų asmenines problemas. Tada reikia mokytis prie jų prieiti, juos išklausyti, kalbėtis. Paaugliai daug metų yra kartu, gerai jaučiasi tarpusavyje. Vakarai kartu… Visi – kaip viena komanda ir paaugliai, ir vadovai.

Kas tave motyvuoja savanorystei?

Pagrindinė motyvacija yra tai, kad jaučiuosi šitos bendruomenės dalimi, jaučiuosi priimtas, apsuptas nuostabių žmonių. Pradžioje galvojau, kad savanoriausiu iki tol, kol pradėsiu dirbti ar kol sukursiu šeimą. Dabar manau, jog savanorystė nebūtinai turi kada nors nutrūkti. Ir jeigu aš čia galiu save atskleisti, parodyti savo įvairias geras savybes, dalintis patirtimi, tai ir motyvuoja tęsti. Savanoriaujant svarbu pamatyti, kaip vaikai paauga. Jeigu savanoriauji trumpai, tai negali pamatyti darbuotojų ir savanorių darbo rezultatų.

Kaip savanorystė tave keitė? Ko išmokai?

Aš irgi brendau per visą tą laiką. Patirtis augo. Čia yra vieta, kur galiu drąsiai pasakyti, kad kažko nemoku, galiu būti atviras. Yra dalykų, ką sugebu, ką galiu daryti, bet yra dalykų, kurių nemoku. Čia esu laisvas tai pasakyti. Ir naujiems savanoriams pasakau, kad čia nėra jokios prievartos, kiekvienas prisidedame taip, kaip mokame, ir taip, kaip patys jaučiamės geriausiai. Dabar mokausi išklausyti. Šis įgūdis vėliau man bus labai naudingas ir mano profesiniame kelyje, ir bet kur kitur gyvenime.

Kaip pakviestum žmones savanoriauti? Ir kokios savybės yra labai svarbios savanoriaujant Vaikų dienos centre?

Yra laikas darbui, studijoms, draugams, šeimai, bet svarbu, kad kiekvienas žmogus surastų vietą ir bendruomenėje. Ką mes kiekvienas galime suteikti bendruomenei? „Vilties angele“ yra daug erdvės ir laisvės tai atpažinti. Paskutiniu metu supratau, kad labai svarbu mokėti išklausyti vaikus ir paauglius, neturint išankstinio nusistatymo apie juos ir neskubant pateikti savo asmeninės nuomonės.

Ypač svarbus yra balansas tarp tvirtos nuomonės, aiškių ribų bei kūrybiškumo, mokėjimo pakvailioti, mokėjimo pačiam pabūti vaiku. Jeigu vaikai, paaugliai tave gerbia, bet kartu jiems smagu su tavimi leisti laiką, pasidžiaugti, išdykauti, tai ir reiškia, kad suradai, kaip būti vaikams ir autoritetu ir draugu.

Lina Gervytė-M.

Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos Caritas vaikų dienos centro „Vilties angelas“ socialine darbuotoja Anžela Čikiliova apie darbą dienos centre su sunkumus patiriančių šeimų vaikais ir paaugliais.

Kaip atėjai į dienos centrą? Kokia buvo pradžia?

Atėjau į dienos centrą prieš trylika ar keturiolika metų. Aš studijavau socialinį darbą ir turėjau atlikti praktiką. Ieškojau praktikai veiklos su vaikais. O „Vilties angelas“ buvo labai arti universiteto, tai ir pasirinkau.

Koks buvo pirmas įspūdis?

Buvo labai geras įspūdis. Jauki vieta. Dirbau 7-11 metų vaikų grupėje. Pirmas atėjimas pas vaikus mane pačią labai nustebino. Aš galvojau, kad vaikai taip greitai manęs neprisileis. Bet jie patys priėjo, apsikabino. Tie pirmi sutikti vaikai man iki šiol yra labai artimi, įdomu ir svarbu žinoti, kaip jie gyvena.

Kas buvo sunku, juk dar visai neturėjai socialinio darbo patirties?

Sunkiausia buvo sužinoti vaikų šeimų istorijas. Buvo sunku priimti tai, kaip jie gyvena. Man atrodė nesuvokiami dalykai. Matau vaikus besišypsančius, judrius, sunku patikėti, kad jie dažnai gyvena labai sunkiomis sąlygomis.

Atrodė, kad man sekėsi užmegzti ryšį su vaikais. Po keturių mėnesių praktikos jie man labai rūpėjo, norėjosi ir toliau palaikyti su jais ryšį. Po praktikos likau savanoriauti. Žinojau, kad noriu dirbti socialinį darbą. Man patiko, kad „Vilties angele“ įtvirtinta darbo su vaikais, su šeimomis, su savanoriais sistema. Po metų savanorystės dienos centre reikėjo darbuotojos, tada ir pasiūlė man.

Ar skyrėsi buvimas su vaikais, kai buvai praktikantė ar savanorė ir kai jau tapai dienos centro darbuotoja?

Skyrėsi. Ir buvimas su vaikais, ir supratimas apie dienos centro veiklos organizavimą. Supratau, kiek daug yra administracinių, organizacinių darbų, kad veiklos vyktų. O būdama su vaikais turėjau būti griežtesnė, nubrėžti ribas įvairiose situacijose. Reikėjo matyti komandą, kolegas, savanorius.

Dabar jau kelinti metai esi atsakinga už dienos centro paauglių grupę, kaip atsitiko, kad pradėjai dirbti su paaugliais?

Grįžtant iš motinystės atostogų, dienos centro vadovė uždavė man klausimą, su kuo norėčiau dirbti. Norėjau tęsti veiklas su tais vaikais, kuriuos pažinojau, bet jie jau buvo paaugę. Sutikau, nors nebuvau labai užtikrinta savo sprendimu.

Ir kaip sekėsi?

Pati nustebau, kad su paaugliais dirbti yra labai įdomu. Grupėje buvo daug padūkusių berniukų, buvo nelengva. Kartais tikrai nežinodavau, ką daryti. Bet po truputį man pavyko su jais susidraugauti, pelnyti jų pasitikėjimą ir pagarbą. Atsimenu, kaip vienas paauglys, pamatęs mane naujai atėjusią, pasakė: „O atėjo šita karvė.“ Kitą dieną reikėjo eiti su juo apsipirkti. Jis atėjo, o aš jo paklausiau: „Ar eisi su karve apsipirkti?“ Mačiau, kad jis susigėdo. Ir kai parodžiau, kad nepriimu giliai į širdį jo įžeidimo, tai berniuką paveikė.

Visuomenėje gajus stereotipas, kad paaugliai, o dar labiau paaugliai iš sunkumus išgyvenančių šeimų yra rizikos grupė. Jie pavojingi. Jie gąsdina „normalius“ žmones. Ką tu apie tai pasakytum?

Paaugliai yra nuostabūs. Matau, kaip žmonės žiūri į paauglius tarsi į kokius ateivius ar labai nenormalius… Šita nuostata buvo visais laikais. Visada suaugusiems atrodė, kad paaugliai yra kažkokie nenormalūs, spjaudo siemkes, keikiasi. Dabar skundžiamasi, kad šie daug laiko leidžia socialiniuose tinkluose. Paaugliai ieško būdų, kad būtų priimti tokie, kokie jie yra. Svarbu, kad mes jiems pasakytume, jog tikime jais, jog tikime, kad jie daug ką gali. Sutinku paauglių, kurie labai savimi nepasitiki. Jie yra nuvertinti savo šeimose, mokyklose, visuomenėje. Dažnai per užsiėmimus jie nedrįsta daryti kad ir paprastų užduočių. Mano, kad jiems nepavyks. Mano tikslas yra siekti, kad paaugliai patikėtų savimi, kad jie gali būti savarankiški, atsakingi.

Kokie ugdymo būdai paaugliams yra tinkami? Kokia tavo patirtis dienos centre?

Pradžioje man buvo sunkiausia matyti, kad paaugliai nenori jokios veiklos. Nori tiesiog sėdėti ant sofutės. Man atrodė, kad aš turiu visiškai juos užimti, organizuoti jiems veiklas. Per laiką supratau, kad paaugliams yra svarbu tiesiog būti. O mums, darbuotojams ir savanoriams, reikia būti šalia. Kartais sėdžiu su paaugliu prie kompiuterio, jis naršo savo socialiniuose tinkluose. Bet tik taip galiu geriau suprasti, kuo jis gyvena. Svarbu būti šalia ir leisti jiems būti taip, kaip jie nori.

Dienos centre mes dažnai naudojame įvairias patyrimines užduotis. Jiems sunku kalbėti, išsakyti ką nori. Labai padeda užduotys, kai per patirtį jie išreiškia save. Mes juos skatiname kalbėti, reflektuoti, bet tik tiek, kiek jie tuo metu nori ir gali. Yra paauglių, dėl kurių reikėjo laukti kelerius metus, kol jie pradėjo kalbėti.

Per tuos metus, kiek dirbi dienos centre, jau yra vaikų, kurie užaugo? Ar matai pokyčius jų gyvenime?

Tai yra smagiausia mano darbo dalis. Tie vaikai, kuriuos mums pavyksta ilgesnį laiką išlaikyti dienos centre, didžioji jų dalis gražiai kuria savo gyvenimą. Viena iš pirmųjų mergaičių, su kuria susipažinau čia, buvo kaip laukinukė: bijojo žmonių, aplinkos, garsų, niekuo nepasitikėjo, nemokėjo bendrauti. Po kelerių metų jau mačiau pokytį: išdrąsėjo, pradėjo dalyvauti veiklose. Dabar ji jau sukūrusi savo šeimą, augina mažą vaikutį. Palaikau ryšį su ja iki šiol.

Tu pati augini tris vaikus, bet kiekvieną vasarą važiuoji su paaugliais į stovyklą, kiekvienais  metais organizuoji paaugliams savaitgalius, daug laiko su jais praleidi. Kas tave motyvuoja?

Mane motyvuoja noras išlaikyti santykius. Bendravimas su paaugliais mane pačią augina. Teko įveikti kai kurias savo baimes, pavyzdžiui, plaukimą baidarėmis, nes bijau vandens. Ir kai po kelinto plaukimo vis tiek apsiverčiu, tenka išeiti iš komforto zonos. Negaliu dejuoti, kai einu su jais į žygį 30 kilometrų. Negaliu jiems rodyti silpnumo pavyzdžio. Smagu, kai pavyksta su paaugliais užmegzti ryšį, kai jie man papasakoja labai asmeninius dalykus. Svarbu pačiai neišsigąsti ir nesistebėti, kai jie pasakoja, kaip gyvena, ką veikia, kad ,,žolės parūko“ ar pan. Aš suprantu, kad jie yra paaugliai ir  nori daug ką išbandyti. Mano misija yra pasakyti, kad tai pavojinga, įspėti apie pavojus, bet svarbu jų nenuteisti, nemoralizuoti.

Ką darai bejėgystės momentais, kai paaugliai provokuoja, žeidžia?

Sunkiausia dirbti su vaikų šeimomis. Aš matau, kad galiu padėti paaugliui, matau, kaip keičiasi jo požiūris, mąstymas. O padėti paauglio tėvams galime labai nedaug. Galime padėti išgyventi šį momentą, bet nežinau, ar galime kažkiek padėti keisti jų gyvenimus.

Paaugliai išbando mano ribas, tikrina. Bet aš jiems parodau ir sakau, kad esu jūsų vadovė, man smagu su jumis būti, noriu palaikyti su jumis gerus santykius, noriu, kad manimi pasitikėtumėte, todėl aš esu jūsų vadovė, o jūs turite tai priimti ir gerbti. Turime gerbti vieni kitus. Ne visi čia esame geriausi draugai, bet turime išmokti gerbti vieni kitus. Man pavyksta pasiekti, kad grupėje būtų pagarba.

Kodėl tau svarbu dirbti Caritas organizacijoje?

Augau katalikiškoje šeimoje. Nežinau,  ar būčiau atėjusi į Caritą, jeigu būčiau netikinti. Man labai patinka, kad veikloje su paaugliais turime maldą, kalbame apie tikėjimą. Paaugliams šnekėti apie Dievą yra iššūkis, bet niekada nežinome, kaip ir kiek tai juos paliečia. Tikiu, kad jų širdyse kas nors išlieka.

Kokių reikia savybių, norint dirbti su paaugliais?

Laisvės, drąsos ir gebėjimo juos priimti tokius, kokie jie čia ateina.

Lina Gervytė-Michailova

Kaip kilo mintis savanoriauti dieno centre „Vilties angelas“? Ar tai pirmoji tau savanorystės patirtis? Kodėl pasirinkai savanorystę su vaikais?

Ta mintis brendo vasarą prieš keletą metų, kai sunkiai susirgo man artimas žmogus. Taip susiklostė aplinkybės, kad savaitę gyvenom dviese, kiek išėjo, bandžiau padėti. Tai buvo labai slogi patirtis, bet drauge nepaprastai stipri, perkeičianti. Man rodos, ta savaitė mane savotiškai „išsprogdino“. Maždaug tuo metu supratau, kad gyvenime labai daug graužiuosi, apskritai jaučiuosi kalta, kad gyvenu privilegijuotai ir bergždžiai (tuo metu dėsčiau universitete kalbą ir literatūrą, pati bandžiau kurti). Niekada nebuvau savanoriavusi ir tą vasarą apėmė stiprus pasibjaurėjimo savimi jausmas – kad visą gyvenimą gyvenau tik dėl savęs ir savo artimųjų, tokiam stikliniam burbule… Ir taip sugalvojau, kad galėčiau užuot graužusis nuveikti ką nors paprasto ir konkretaus – tiesiog kartą per savaitę atiduoti kelias savo valandas kitiems. Žodžiu, savanoriauti atėjau vedama savanaudiškų paskatų – norėjau apsivalyti sąžinę ir drauge pamatyti kitokį gyvenimą, sutikti žmonių, kurių kasdieniame gyvenime niekada nesutikčiau. Manyje visada kirbėjo įtarimas, kad jei daugiau bendrautume su skirtingo amžiaus ir socialinės padėties žmonėmis, visi būtume spalvingesni, jautresni ir stipresni. Savanorystę su vaikais pasirinkau naiviai, turbūt galvojau, kad su jais bus lengva.

Kokia buvo tavo pirma savanorystės ,,Vilties angele“ diena?

Iš pirmos dienos beveik nieko neatsimenu. Užgriuvo lavina naujos informacijos, reikėjo bandyti susigaudyti. Įstrigo tik viena detalė, – kad leidžiantis laiptais į valgyklą vienas berniukas ėjo ant rankų. Apskritai pribloškė ta gaivališka energija, nerimą išgyvenančių vaikų jėga, agresija, stiprumas. Užtat labai ryškiai atsimenu pirmą kartą, kai lankiausi dienos centre, vasarą atėjusi pokalbio dėl savanorystės. Sutikau vieną mergaitę, jai tada turėjo būti devyneri-dešimt, o kalbėjo ji šiurkščiai, tokiu kimiu, žemu suaugusios moters balsu. Atsimenu, labai išgąsdino – tarsi vaikas, o drauge visai ne. Tada pradėjau nutuokti, kad „Vilties angele“ gali būti sunku.

Gal prisimeni kokį gražų, įsiminusį susitikimą su vaikais/vaiku? Gal yra kokia tau labai brangi (nebūtinai lengva) patirtis?..

Tų patirčių daug ir visokių… Net nežinau, ką čia pasakoti, bet prisiminiau epizodą su vienu berniuku. Kažkurią žiemą manęs paprašė, kad palydėčiau jį namo. Buvau labai pavargusi, bet pėstute buvo gal penkiolika minučių kelio, tai sutikau. Vos išėjom iš dienos centro, supratau, kad nebus paprasta, nes jis tiesiog skrido klykdamas gatve, sugaudyk tokį žaibą… Neturėjau jėgų bėgti, tai pasiūliau jam žaisti žaidimą – einam drauge ir pamainom mėgdžiojam vienas kito eiseną. Snigo ir temo, visur pusnys. Iš pradžių galvojau, kad ištempsim kelias minutes, bet žaidėm kokį pusvalandį, jei ne daugiau, kol pasiekėm berniuko daugiabutį, stovėjusį, beje, prie pat mokyklos, kurią pati lankiau. Niekada nemaniau, kad gali būti tokia begalė skirtingų būdų eiti – ir spyruokliuojant, ir trypiant, ir užsimerkus, ir iškištu liežuviu, ir su šokio elementais, atbulai ir t.t., ir pan. Laikas išsitęsė, buvo toks stiprus laisvės jausmas – kad galim va šitaip žaisti, pasitikėti vienas kitu, paversti tą nuobodžią, daugybę kartų mintą gatvę tokia sniego šokių aikštele, kad dar akimirką, kol nepasiekėm jo namų, jis gali būti ramus ir juoktis parkritęs į pusnį. Nes…kai pasiekėm namų duris, ten pasitiko visai kita nuotaika: rūstus balsas, tėvas, kuris net nenorėjo atidaryti durų ir iš karto subarė vaiką nesuprasi už ką. Tada supranti, kad galbūt tas vijurkas, kuris dienos centre daug ožiuojasi, spjaudosi ir mušasi arba, gavęs visą vadovo dėmesį, visas suprakaitavęs strakalioja po sniegą, namuose virsta peliuku, tupinčiu kampe.

Kas yra sunkiausia būnant su vaikais?

Dirbant grupėje sunkiausia laiku jautriai sureaguoti į kiekvieną vaiką. Tiksliau, dažniausiai to padaryti neįmanoma. Būna tiek chaoso ir triukšmo, kad visa teorija, kurios mokeisi, subliūkšta, nėra laiko mąstyti, reikia veikti iškart. Privalai nuolat improvizuoti. Nors iš tiesų galbūt sunkiausia jausti saiką ir neprarasti vilties. Esi kaskart priverstas suvokti savo ribotumą, kad, ko gero, pataikai vieną kartą iš dešimties, bet bandau tikėti, kad tas vienas kartas gali vaikui daug duoti: pojūtį, kad kažkas jį supranta ir priima, kad kažkas jį apgins, pagaliau, kad kažkam su juo linksma ir gera. Kartą pasibaigus užsiėmimams, išėjusi namo pamačiau, kaip vienas vaikas gatvėje muša savo mažąją sesę (iš pavydo už gerą elgesį laimėto prizo). Ta scena buvo tikrai žiauri, pilna neapykantos, ne šiaip koks vaikiškas apsikumščiavimas, ir nors pavyko juos išskirti, suprantu, kad savo kasdienybėje jie patenka į begalę situacijų, kur niekas jų neapgina ir nesaugo. Būna, norisi padaryti viską, bet negali. Kita vertus, ir neturi visko padaryti, manau, visuomenei (o ir konkretiems vaikams) kur kas sveikiau, kai visi daro po truputį, o ne vienas „neša kryžių“.

Kitas labai sunkus dalykas – netapatinti vaiko su jo elgesiu.

Kas yra tavo motyvacija? Kas tave „užkabino“ ,,Vilties angele“?

Iš pradžių labai įtraukė vaikai, jų istorijos, jaučiausi lyg patekusi į kitą pasaulį, pradėjau kitaip matyti savo pačios gyvenimą, labiau pastebėti įvairiomis prasmėmis vargstančius žmones, juos gerbti. Paskui pradėjo megztis draugystės su keliais vaikais, pajutau, kad manimi pradeda pasitikėti, kabintis į mane, kad jau galiu daugiau padėti, nesutrikti situacijose, kurios anksčiau išmušdavo iš vėžių. Labai motyvuoja, kai matai, kaip vaikas keičiasi, darosi laimingesnis, smalsesnis, išmoksta pasakyti, ką jaučia. Atsimenu, kaip vienas berniukas pradėjo lankyti „Vilties angelą“ – pirmąsias savaites beveik su niekuo nekalbėjo, tik kriuksėdavo. Pernai mes jau dviese kūrėm istoriją apie šarką ir nykštuką, o jis iš juoko apsiverkė. Arba pavasarį važinėjomės dviračiais po Bernardinų sodą ir atsiklaupę ant žolės uostinėjom žydinčius krokus. Pagalvotum, kad tai du skirtingi žmonės. Savanoriaudama „Vilties angele“ supratau, kad tikriems pokyčiams reikia laiko, kantrybės.

Kaip tave augina, keičia ši patirtis? Ko išmokai per šiuos kelerius metus?

Savanorystė su vaikais padeda geriau suprasti patį save, tapti atidesniu kitiems, pramokti klausyti. Tiesą sakant, manau, kad tai savotiška terapija, gydanti baimes. Komiška, bet iš pradžių tapatinausi su vaikais, o ne kitais savanoriais, dabar jau perėjau tą etapą, labiau suprantu, ką reiškia būti tuo vyresniu draugu, kaip švelniai vesti vaiką nesusireikšminant, bendrauti nuoširdžiai ir atsakingai. Kita vertus, savanorystė „Vilties angele“ nuolat moko nuolankumo, nes neišvengiamai padarai klaidų, susimauni, kartais tiesiog pritrūksta reakcijos. Anksčiau labai norėjau viską daryti tobulai, dabar atrodo, kad svarbiausia daryti.

Kas tau yra viltis? Kaip randi viltį tarp mūsų vaikų?

Žodis „viltis“ man visada skambėdavo pasyviai, o ta viltis, kurią pamačiau dienos centre, yra visiška to priešingybė – užsispyrimas ir titaniškas darbas. Kasdienė kova, kartais netgi tiesiogine šio žodžio prasme, nes sunkiausi vaikai būna agresyvūs ir turi stulbinančiai daug jėgos. Kartais tokius vaikus laiko beviltiškais, bet dabar manau, kad nėra beviltiškų vaikų, reikia tik netingėti su jais dirbti, atrasti ryšį su vaiku. Juk vaikas jaučia mūsų požiūrį į jį. Man viltis yra ir proto kibirkštis, kai neleidi dabarčiai apdumti tau akių, neva, taip bus visada, neva, vaikas „blogas“. Nėra blogų vaikų, yra tik apleisti, paniekinti vaikai.

Kaip pakviestum kitą žmogų savanoriauti? Ir ko linkėtum tik pradedančiam savanoriui?

Einant savanoriauti gali atrodyti, kad eini padėti kitiems, bet iš tiesų labai daug gauni pats: patirties, įgūdžių, įvairiausių emocijų. „Vilties angelo“ vaikai stiprūs, jie godūs ir dosnūs tuo pat metu ir gana greitai pastato tave į vietą, jei manai esąs geresnis, protingesnis, kilnesnis. Imu galvoti, kad negali duoti, jei pats neimi, ir negali padėti, jei tą pagalbą teiki formaliai, likdamas savo komforto zonoje. Manau, kad geriausia eiti savanoriauti, jeigu viduje yra stipri motyvacija, užsispyrimas. Laikui bėgant savanorio motyvai ir požiūris gali keistis, bet ta pradinė motyvacija padės „užsikabinti“ pradžioje. Linkėčiau apsišarvuoti kantrybe ir humoru. Ir dar – pradžioje labai norisi stiprių įspūdžių, norisi, kad kiekviena savanorystės diena būtų ypatinga, tačiau būna dienų, kai nieko gražaus ar įspūdingo neįvyksta, gali imti atrodyti, kad švaistai laiką, kad vaikai visai jo nevertina, kad tau nesiseka ir pan. Tada verta prisiminti, kad atėjai dėl jų, o ne dėl savęs. Kartais vaikams tiesiog reikia ištverti dar vieną dieną, ir tavo pastovus lankymasis dienos centre, pagarbus, švelnus elgesys jau yra didelė pagalba.

Kaip kilo mintis kurti organizaciją ,,Vaiko vartai į mokslą” ir padėti vaikams Lietuvoje?

Įdomi buvo pradžia. Iš Lietuvos į Čikagą atvažiavo grupė mokslininkų ir vyko seminaras švietimo tema. Po visų pranešimų aš uždaviau klausimą: „Ką jūs darote Lietuvoje su vaikais, kurie nelanko mokyklos?“ Pas mus jau laikraščiai rašė, kad tokių vaikų yra daug. Tai buvo 1997 metai. Aiškaus atsakymo į šį klausimą negavau. Po seminaro išeinančią pro duris mane sustabdė jauna mergina ir pasakė, kad aš uždaviau labai svarbų klausimą. Ta mergina buvo sesuo Daiva Kuzminskaitė, kuri tuo metu buvo Lojolos universiteto Čikagoje doktorantė. Ji pradėjo pasakoti, kaip ji kartu su Arvydu Žygu (VDU universiteto profesoriumi) bendrauja su gatvės vaikais Kaune. Ji papasakojo daug labai svarbių faktų apie tuos vaikus ir prašė mūsų pagalbos. Tuo metu nesupratau, kaip mes galime padėti. Juk turime šeimas, neturime daug pinigų. Bet nutarėm, kad aš sukviesiu daugiau žmonių, lietuvių, kuriems rūpi Lietuvos jaunimas ir vaikai. Taip viskas ir prasidėjo. Gal į trečiąjį mūsų susitikimą susirinko dvidešimt žmonių, daugiausiai į šį pagalbos prašymą atsiliepė moterys pedagogės.  Pradėjom svarstyti, kaip mes per Atlantą galime padėti tokiems vaikams Lietuvoje. Buvo mintis parašyti laišką prezidentui Valdui Adamkui su pasiūlymais. Atsakymo negavome.

Lėšų neturėjome, bet siuntėme siuntinius: sąsiuvinius, rašiklius. Tik vėliau sužinojau, kad mūsų sąsiuviniai ir pieštukai čia netiko… Tada pradėjau ieškoti, kur galime rašyti paraišką, kad gautume paramą. Radome, jog galime parašyti „Coca-cola‘i“. Reikėjo užpildyti ilgą paraišką. Koks tikslas, ko sieksime, kokią programą vykdysime, kokia parama reikalinga ir t.t. Mes supratome, jog tiems vaikams reikia to, ko jie negauna namuose, – auklėjimo. O tai reiškia, kad reikia vaikus mokyti mandagumo, švaros, atsakomybės, pagarbos. Parašėm dalį programos ir mudvi kartu su drauge Aldona Kamantiene pasiryžome vykti į Lietuvą.

Kokius vaikus sutikote Lietuvoje?

1999 metais pradėjome darbuotis „Vilties angelo“ ir Visų Šventųjų parapijos dienos centruose. Ugdymo programa, kurią rašėme, nebuvo baigta. Dienomis eidavome pas vaikus, o naktį kurdavome planą, ką kitą dieną veiksime su vaikais. Stoties rajono vaikai kalbėjo rusiškai. Aš nesuprasdavau nieko… Visų Šventųjų dienos centre vaikai daužydavo duris, uostydavo klijus… Nupirkome puodų, staltiesę – jie dingo. Buvo labai pažeisti vaikai. Kai kurie buvo verčiami tėvų elgetauti. Aš juos sutikdavau gatvėje, jie šaukdavo man: „Rita, duok saldainių.“ Aš jiems atsakydavau, kad ateitų į dienos centrą, tada duosiu. „Vilties angele“ dirbau su vaikų grupelėmis. Buvo mergaičių, kurios sėdėdavo kampuose. Pamenu labai gražų berniuką Julių, kuriam nepatiko, kaip aš suskirsčiau į grupeles, jis trenkė durimis… Bet po truputį pavyko susidraugauti. Vaikų visokia nuomonė mums buvo svarbi.

Ar jūsų nenustebino vaikai, kurie ne visada gražiai elgėsi, buvo nemandagūs?

Manęs nenustebino vaikai. Aš trisdešimt metų JAV dirbau mokykloje, kur mokėsi turtingų šeimų vaikai. Bet jie buvo irgi labai sužeisti. Tėvai bandydavo nupirkti vaikų meilę pinigais. Arba auklėjo tokiu principu: „Mylėsiu, jeigu gerai mokysiesi, mylėsiu, jeigu bus geri sporto, muzikos ar kiti pasiekimai.“

Koks buvo jūsų atvykimo į Lietuvą tikslas?

Aš asmeniškai turėjau svajonę grįžti į Lietuvą ir dirbti su vaikais. Kai pamačiau, kad problema buvo vaikai iš rizikos grupės šeimų, supratau, kad labai svarbu su jais likti. Socialinių darbuotojų Lietuvoje nebuvo. Visus metus buvau Lietuvoje. Vėliau čia pabūdavau po pusmetį.

Kaip toliau vystėsi paramos telkimas Amerikoje? Ar organizacija „Vaiko vartai į mokslą“ ir toliau remia dienos centrus Lietuvoje?

Prisimenu, Naujosios Akmenės dienos centre mačiau, kaip vaikai dedasi duoną į kišenes, tada aš nuėjau į parduotuvę ir nupirkau visą duoną, kiek tik buvo. Pamatėm, kaip svarbu remti šiuos centrus.

Čikagoje jau buvo daugiau organizacijų, kurios pradėjo organizuoti paramą Lietuvai. Mūsų tikslas yra kitoks – ugdymas. Parašėme penkias ugdymo programas. Daug rėmėmės amerikietiška literatūra, metodikomis. Ne viskas tiko Lietuvai, bet temos buvo labai svarbios. Siūlėme dirbti su vaikais mažose grupelėse, kur kiekvieno vaiko nuomonė yra svarbi ir išgirsta.

Pirmoji auka organizacijai buvo mano giminaičio. Aš jo prašiau, gal jis gali kažkiek paaukoti, papasakojau, su kuo aš dirbu. Jis paaukojo dešimt tūkstančių dolerių. Vėliau žmonės pamatė, kad tai rimta, ką mes darome, ir pradėjo remti. Ėmėmės rengti lėšų telkimo renginius, per kuriuos žmonės galėdavo aukoti. Šiuo metu remiame dešimt centrų Lietuvoje ir persiunčiame per metus apie šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Tai nėra labai daug, bet truputį padedame…

Ką pasakytumėte Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ darbuotojams ir savanoriams? Kaip neprarasti vilties?

Reikia būti empatiškiems ir kantriems. Klausykite ir išklausykite vaikus. Priimkite juos su meile ir džiaukitės jų talentais. Girkite vaikus už atliktus darbelius, draugiškumą ir gerą elgesį.

 Gyvenimas pasidaro prasmingas. Tu matai, kaip tie vaikai ateina liūdni, pikti, apsiblaususiomis akytėmis. Vėliau jie keičiasi, šypsosi… Aš matau viltį. Tie vaikai gali pasikeisti, gali siekti mokslo, mokytis amato. Šiais metais (kas dvejus metus atvyksta savanoriai dirbti remiamuose centruose – aut. pastaba) atvažiuos savanoriai, jaunimas iš Amerikos, kurie kalba lietuviškai. Savanorystės patirtis juos stipriai paveikia. Grįžę jie dažnai pasirenka studijuoti tas specialybes, ne kurios daugiau apmokamos, bet tas, kur jie galėtų padėti kitiems.

Lina Gervytė-Michailova

Šiemet 25-erius metus mini ir „Vilties angelas“ – vienas iš pirmųjų dienos centrų Lietuvoje. Apie dienos centro pradžią, tęstinumą ir visus tuos metus vienijusią misiją kalbamės su s. Dalia, pradėjusia organizuoti vaikų vasaros stovyklas, po kurio laiko išaugusias į dienos centrą.

Kokia buvo pradžia? Kada ir kaip gimė „Vilties angelo“ idėja?

Esu įsitikinusi, kad „Vilties angelas“ – Dievo svajonė. Šis projektas gimė Dievo širdyje per konkrečių žmonių širdis.

Mano atveju, galbūt noras padėti kitiems gimė dar tada, kai su stiklainiu karštos mamos virtos sriubos skubėjau pas gretimoje gatvėje gyvenančią sergančią senutę Alytuje, galbūt tada, kai su dideliu žingeidumu dalyvavau Ateitininkų federacijos veiklose, gal tuomet, kai peržengiau Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos slenkstį.

Konkrečią išraišką padėti tas siekis įgavo tuomet, kai atvykau į Vilnių tęsti savo vienuolinę tarnystę ir pradėjau dirbti tikybos mokytoja bei savanoriauti Vilniaus arkivyskupijos „Carite“. Čia sutikau daug į sunkias situacijas patekusių jaunų širdžių, kurioms reikėjo pagalbos.

Kas įkvėpė jėgų padedant didžiulius sunkumus patiriantiems vaikams ir paaugliams?

Prieš 25-erius metus drauge su vienuolijos seserimis ir savanoriais surengėme dienos stovyklą vaikams. Registruojant vaikus į stovyklą, širdyje skambėjo Ateitininkų federacijos pirmininko kun. dr. A. P. Žygo žodžiai: „Ateikite visi, kas tik norite. Ateikite tikintys ir netikintys, atradę ir ieškantys. Ateikite nusivylę ir pilni skausmo. Ateikite niekada skausmo nematę… Ateikite tam, kad jums labai reikia šios bendruomenės, ir būkite čia, kai kitiems jūsų reikės.“

Šie žodžiai buvo skirti ateitininkams, tačiau man jie atspindėjo visą to laikmečio dvasią ir įkvėpė norą, kad kuo daugiau jaunuolių, išgyvenančių tėvų skyrybas, paliestų alkoholizmo, elgetavimo ir kitų problemų, susigrąžintų viltį.

Kaip atrodė pirmoji stovykla: kas joje dalyvavo, kokiomis veiklomis užsiėmėte?

Stovykloje dalyvavo vaikai, nukreipti Vilniaus miesto parapijų karitiečių, taip pat keli mano moksleiviai.

Pagrindinis stovyklos tikslas buvo ugdyti vaikų kūrybiškumą, suteikti naujos įvairiapusiškos informacijos, organizuoti apsilankymus istorinėse vietose, ugdyti tikėjimą.

Labai svarbus buvo ir muzikinis ugdymas. Čia mums talkino profesionali muzikė Birutė Seniut. Literatūros mokė ir savo kūrybą skaitė poetė, eseistė Marytė Kontrimaitė, piešimo būreliui vadovavo jos dukra Justina. Stovyklos užimtumas buvo sudarytas būrelių principu. Taip pat  kartais išvykdavome už Vilniaus – lankėmės Trakuose, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje ir kitur.

Papasakokite apie stovyklos tęstinumą, kaip dienos stovyklų veikla plėtėsi ir išaugo į dienos centrą?

Stovyklos tęstinumas gimė iš vaikų poreikio. Jie norėjo būti kartu – kartu kurti, žaisti, melstis, sportuoti… Dienos centre vaikai rasdavo tai, ko nepatyrė kitur – tikrą santykį, draugystę.

Netrukus pradėjome ieškoti tinkamų patalpų ,,Carite,“ tačiau į dabartines patalpas persikėlėme tik 1999 m. Netrukus buvo suremontuota ,,Carito“ palėpė, kurią pašventino kardinolas J.A. Bačkis.

Dienos centras neįsivaizduojamas be darbuotojų ir savanorių – s. Jolitos, kuri stovėjo prie šios programos ištakų ir daugybę metų vadovavo dienos centrui, ilgamečio savanorio ir darbuotojo Dariaus, šiandien dienos centrui vadovaujančios Linos ir daugybės kitų.

Steigiantis dienos centrui, vaikų atėjimo keliai į jį tapo vis įvairesni. Veikė įvairūs būreliai, kartu šventėme mokslo metų pradžią ir pabaigą, minėjome adventą, Atvelykį. Veikla vis intensyvėjo.

Kodėl pasirinktas „Vilties angelo“ pavadinimas?

„Vilties angelas“ – tai, kas tikra, šviesu ir, drįsčiau sakyti, dieviška. Tai, kas neša viltį ir pasitikėjimą.

Kaip pasikeitė dienos centras per 25-erius metus?

Didžiausia dovana ir stebuklas buvo ir yra žmonės, kurie savo laiką, gebėjimus, materialius išteklius skiria „Vilties angelui“. Man labai gražu, kad čia nuostabiai  dera profesionali pagalba ir savanoriška veikla, kad kiekvienas čia užsukantis priimamas su meile ir geranoriškumu.

Man pačiai labai brangi ir maldos grandinė, kuria sujungiame dienos centrą įsipareigodami kartą per savaitę kalbėti „Gailestingumo vainikėlį“ už tuos, kurie buvo, yra ir ateis.

Ko palinkėtumėte dabartiniams dienos centro lankytojams, darbuotojams, savanoriams?

Lankytojams – noro kurti, būti drauge ir visuomet turėti  širdyje vilties, kad  sunkiausi gyvenimo momentai praeina.

Darbuotojams – būti bendruomene, komanda, į kurią visada norisi sugrįžti.

Savanoriams – suvokimo, kad kiekvienas dienos centro lankytojas yra tarsi molis puodžiaus rankose. Prisilietus su meile ir rūpesčiu gali gimti neįtikėtino grožio indas, kuriame plevena Šventoji Dvasia.

 Raimonda Kriaučiūnaitė

Vaikų dienos centrą pradėjau lankyti nuo 11 metų. Turėjau kaimynę, kuri mane pasikvietė eiti kartu. Čia būdavo visokių užsiėmimų, dienos centre ruošiausi Pirmajai Komunijai. Mane traukė ateiti, tada nereikėdavo bastytis kur nors gatvėse. Kai pakvietė važiuoti į Palangą, man buvo net keista, juk aš neturiu pinigų…  Mokėti nereikėjo. Į dienos centrą atsivedžiau ir savo sesę su broliu.

Kol buvo gyvas tėtis, buvo normali šeima. Prisimenu daug gražių dalykų. Žaisdavome, eidavome rinkti braškių…  Mes buvome šeši vaikai, aš esu jauniausia. Kai man buvo devyneri metai, tėtis mirė. Vėliau nusižudė vyresnis brolis… Po tėčio mirties mama pradėjo išgėrinėti. Mirus broliui, mama dar labiau palūžo, prasidėjo visiškas alkoholizmas. Namuose rinkdavosi visokie mamos draugai. Vėliau dar vienas brolis nuskendo… Viskas pradėjo griūti. Tuo metu aš jau buvau susipažinusi su Caritu. Mama stengdavosi, bet vis tiek namuose buvo negera, neramu. Įsivaizduokite, reikia eiti miegoti, o namuose girdi muziką, rėkimus. Kai grįždavau iš dienos centro stovyklų, jau prie namų durų jausdavau alkoholio kvapą ir mamai būdavo visai neįdomu, kaip man sekėsi. O aš grįždavau pilna įspūdžių…

Paauglystėje ir mane pradėjo traukti linksmybės, kiemo draugai, norėjau kartu parūkyti, išgerti.  Jaučiau, kad ir aš pradedu eiti negeru keliu. Ačiū Dievui, kad buvau pažįstama su dienos centru ir dažnai jame lankydavausi. Čia vis kalbėdavo, kokią žalą daro alkoholis. Carite mums parodė, kaip galima gyventi  kitaip.  Aišku, viską supratau ne iš karto. Jeigu ne dienos centras, tikriausiai būčiau pasidavusi tam pačiam liūnui… Labai geri mano prisiminimai iš dienos centro. Keliaudavom, stovyklaudavome, matydavom daug gražių dalykų, susipažindavom su visokiais įdomiais žmonėmis. Tik mokykloje tikrai nebūčiau galėjusi tiek pamatyti, nes nebuvo finansinių galimybių.  Dienos centre gaudavau visko, ko man labai trūko. Čia būdavau išklausyta ir galėdavau daug juokauti ir juoktis… Turėjau užnugarį. Kai ateidavau liūdna, vadovai mane greitai perprasdavo, kad man kažkas negerai. Dienos centro veikloje dalyvavau iki devyniolikos metų.

Per tą laiką buvo visokių vingių. Susipažinau su savo būsimu vyru, prasidėjo su vyro draugais vaišės, kuriose būdavo daug alkoholio.

Kai baigiau mokyklą, sesuo nusprendė išvažiuoti iš Vilniaus su  visa šeima. Aš jau buvau pradėjusi eiti mamos keliu. Išvykome į kitą miestą. Sesuo man sakė, kad aš turiu pakeisti aplinką, pakeisti draugus. Pradėjau mokytis profesinėje mokykloje, pamačiau kitokį gyvenimą. Nebuvau šventuolė, bet visai kitaip draugus pradėjau rinktis.

Baigusi mokslus (konditerės-kulinarės specialybę) susilaukiau sūnaus, pradėjome gyventi su vyru. Vyras abejojo, ar berniukas tikrai jo vaikas. Jis man priekaištaudavo, kad štai aš iš tokios šeimos… Kai pasitvirtino, kad jis yra vaiko tėtis, tada atrodė, kad jau gyvensime kaip normali šeima. Bet vyras būdavo grubus su manimi, užgauliodavo, stumdydavo. Supratau, kad turiu bėgti. Išsiskyrėme. Vyko teismai. Metus negalėjau net susitikti su savo sūnumi. Lankiausi pas psichologę, buvo labai sunkus laikas. Po kiek laiko susitaikėme su vyru. Daug galvojau apie sūnų. Jam svarbu gyventi ir su mama, ir su tėčiu. Su vyru nesutariam ir dabar, bet vaikas duoda jėgų.

Šiuo metu dirbu vaikų darželyje. Tai darbas, apie kurį visada svajojau. Einu su vaikais į kiną, keliauju. Iš Carito gavau tokį pavyzdį. Kartais net per atostogas skiriu laiko darželio vaikams. Norėčiau studijuoti pedagogiką, tik neturiu finansinių galimybių ir emocinio palaikymo.

Prisimindama savo vaikystę, suprantu, kaip svarbu vaikams skirti dėmesio, žaisti kartu. Aš noriu savo sūnui duoti tiek meilės, kiek tik galiu. Išmokau, kad turiu vaikui paaiškinti įvairius dalykus, nors man namuose niekas neaiškindavo, nesidomėdavo, ar paruošiau pamokas. Svarbu vaiku rūpintis, atsakingai elgtis.

Turiu daug skaudžių prisiminimų. Prisimenu, kaip prieš rugsėjį man būdavo neramu, jog reikės mamos prašyti, kad ji tik nepragertų pinigų ir nupirktų man sąsiuvinių, flomasterių.  Dienos centre gaudavau paramą iš rėmėjų ir nusipirkdavau priemonių bei valgyti. „Vilties angelo“ darbuotoja man vis sakydavo, kad  turiu ne tik šeimai pirkti maistą, bet  ir sau nusipirkti tai,  ko man būtinai reikia. Juk ne aš esanti šeimos galva, kuri turinti pasirūpinti, kad būtų ką valgyti.

Dažnai vaikai iš tokių sunkių šeimų, eidami miegoti arba kai kas nors nutinka, pagalvoja, kaip norėtų, kad mama ar tėtis juos apkabintų ir priglaustų. Deja, retai sulaukia dėmesio. Bet ne mažiau vaikams svarbu ir materialūs dalykai. Vaikai nori gyventi kaip visi. Vaikai nori ir valgyti. Prisimenu, kaip grįždavau namo po pamokų ir pamatydavau, kad nieko nėra valgyti… Tada ir prie knygos negali atsisėsti…

Carite vaikai gali atsiverti, tapti savimi. Mes, gatvės vaikai, esame „ereliai  stipruoliai“. Bet iš tiesų taip nėra. Nors dažnai pagalvojame, kodėl aš turiu rodyti save piktą ir blogą? Aš nenoriu eiti vogti, daužyti langų ar užgaulioti bobučių, bet jeigu neisiu – aš būsiu vienas. Namie esu vienišas, o jeigu per gražiai elgsiuosi kieme, tai manęs draugai atsikratys. Tada ir čia būsiu vienas. Taip augdami ir bręsdami pridarome daug nesąmoningų dalykų, kad tik nesijaustume vieniši.

]]> https://www.viltiesangelas.lt/2019/05/22/gatves-vaikai-is-tiesu-nera-ereliai/feed/ 0 https://www.viltiesangelas.lt/2018/12/05/issukis-draugyste/ https://www.viltiesangelas.lt/2018/12/05/issukis-draugyste/#comments Wed, 05 Dec 2018 07:26:32 +0000 https://www.viltiesangelas.lt/?p=2356 [...]]]> Miglė – aktyvi, linksma, atvira, drąsi vaikų draugė! Džiaugiamės, kad yra žmonių, kuriuos draugystė su vaikais tiesiog pagauna!

Kaip pradėjai savanoriauti?

Pradėjau savanoriauti prieš trejus metus, kai studijavau M. Romerio universitete pirmame kurse. Vienoje paskaitoje dėstytojas papasakojo apie įvairias įstaigas, o paskui mes, studentai, į jas ėjome. Jis kalbėjo apie „Vilties angelą“ ir tai mane sudomino… Pagalvojau, kad esu pirmakursė, turiu laisvo laiko, niekur nedirbu ir noriu pabandyti savanoriauti. Kartu su dėstytoju atėjom į „Vilties angelą“ ir man labai čia patiko. Pradėjau visko klausinėti… Vėliau susitikau jau konkrečiai susitarti dėl laiko, kada galiu ateiti pas vaikus.

Kokia buvo tavo pirmoji diena dienos centre?

Pirmą dieną labai bijojau, buvo labai nedrąsu, net mamai skambinau ir sakiau, kad bijau eiti… Nežinojau, kaip vaikai mane priims. Kai atėjau, viena mergaitė iškart mane apsikabino. Ėjom su vaikais į sporto salę, o vakare turėjau tą mergaitę palydėti atgal iki dienos centro. Buvo gera, nes ta mergaitė pirmoji padavė man ranką ir labai šiltai priėmė. Pradžioje ir man buvo nedrąsu, ir vaikams… Bijojau, kad vaikai manęs nepriims. Juk tikrai būna visko: jie gali ir nepriimti, ir pasakyti negražių žodžių…

Ateidavau kartą per savaitę, ruošdavau su vaikais pamokas, paskui eidavau į sporto salę ir palydėdavau vieną mergaitę į dienos centrą. Po pirmų metų buvo gana netikėta, kai mane pakvietė į vasaros stovyklą. Nemaniau, kad gali pakviesti. Kitą vasarą vėl važiavau į stovyklą… Stovyklose atsiranda stipresnis ryšys su vaikais, užsimezga draugystė.

Koks tau buvo didžiausias iššūkis?

Iššūkis – prieiti prie vaikų, juos suprasti. Studijuoju socialinį darbą, bet kai atėjau čia, nežinojau, kaip prie jų prieiti, ką pasakyti. Sunku suprasti juos, nes jų gyvenimai yra kitokie. Sunku kažką pasakyti… Dar ir dabar kartais, kai jie papasakoja ką nors asmeniško, atsiveria, nežinau, ką jiems pasakyti… Kartais tiesiog tyliu…

Kas labiausiai džiugina?

Labiausiai džiugina draugystė. Žaidi kartu, spardai kamuolį, pasikalbi ar tiesiog būni šalia, apsikabini ir pamažu pamažu… Vaikas pradeda labiau tavim pasitikėti, pasakoti, būti šalia. Tai labai gražu!

Pasidalink, gal yra įvykęs koks ypatingas susitikimas dienos centre, gimusi ypatinga draugystė su vaiku?

Galvoje turiu du devynmečius broliukus. Kai atėjau į dienos centrą, su jais pasisveikinau, o jie į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu: „O kas čia tu tokia?“ Galvojau, kad bus su jais sunkiau. Paskui vasaros stovykloje su vienu iš jų pradėjau žaisti krepšinį. Žaidėm. Jis man pradėjo kažką pasakoti… Tada atėjo ir jo brolis. Iki tol maniau, kad neįmanoma prie jų prieiti. Toje stovykloje pamažu mes susidraugavom. Po vasaros galvojau, kad jie bus mane pamiršę. Bet kai susitikome rugsėjo mėnesį dienos centre, tai vienas iš jų sako: „O, Miglė yra dienos centre!“ Draugystė su jais man yra įsimintiniausia. Man patinka vaikai, prie kurių lipinamos etiketės „blogiukai“. Man patinka matyti, kaip jie po truputį keičiasi. Su minėtais devynmečiais man pačiai buvo iššūkis. Pirmasis „labas“ nebuvo pats gražiausias… Išsikėliau sau iššūkį, norėjau, kad mes taptume draugais!

Kas tave motyvuoja savanoriauti „Vilties angele“?

Motyvuoja santykis su vaikais. Mezgi tą ryšį, kuri draugystę… Negaliu viską nutraukti ir palikti. Prisirišau prie vaikų. Kai matau, kaip jie auga, tampa paaugliais… Įdomu toliau su jais bendrauti, matyti, kaip jiems sekasi.

Kai pradėjau savanoriauti, draugai manė, kad čia einu, nes tai susiję su mano specialybe… Gal neturiu ką veikti… Dabar daugelis mato, kad esu labai prisirišusi prie šios vietos. Ateinu ir jaučiu, kad man čia labai gerai, sava…

Kai pradėjau studijuoti socialinį darbą, neįsivaizdavau, kad tai man patiks, kol nepradėjau savanoriauti „Vilties angele“… Dabar manau, kad galiu! Esu dėkinga „Vilties angelo“ bendruomenei už tai, kad čia priimami visi žmonės tokie, kokie yra.