Gruodžio 5 – ąją minime tarptautinę savanorystės dieną. Nors savanorystės kultūra visuomenės vis labiau priimama, tačiau greitas ir kupinas pasiūlymų gyvenimo tempas verčia skaičiuoti laiką labai atidžiai ir taupiai. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ vaikų ir paauglių dienos centre „Vilties angelas“ kiekvienais mokslo metais savanoriauja apie 30 įvairaus amžiaus ir profesijų savanorių, talkinančių mums įvairiuose darbuose. Bet dažnai, norint pajusti pasitenkinimą ir matyti darbo rezultatą, vienų savanorystės metų neužtenka.
Apie penkerių metų savanorystės patirtį Vaikų dienos centre „Vilties angelas“ kalbamės su Pauliumi Šidagiu, 25 metų medicinos studentu iš Vilniaus.
Kaip nusprendei pradėti savanoriauti? Ir kodėl pasirinkai Vaikų dienos centrą „Vilties angelas“?
Nuo studijų pradžios norėjau kokios nors papildomos veiklos ir priklausyti bendruomenei. Savanoriaudamas Lietuvos jaunimo dienose sutikau vieną savanorę iš „Vilties angelo“. Ji man papasakojo apie dienos centro kasdienybę, ir ne tik viską gražiom spalvom nupasakojo, bet pasidalino ir apie sunkumus. Aš neišsigandau ir po kiek laiko pradėjau savanoriauti su vaikais (7-11 m. vaikų grupėje –aut. patikslinimas). Prisimenu, kad pirmą dieną padėjau vaikams ruošti pamokas. Nebuvo lengva. Neužtenka žinių, kad padėtum padaryti namų darbus, bet reikia suprasti patį vaiką, paskatinti jį, motyvuoti.
Kokios buvo tavo pirmosios patirtys dienos centre ir pirmieji iššūkiai?
Pradžioje reikėjo daug ko išmokti: kaip bendrauti su skirtingais vaikais, kaip spręsti jų tarpusavio konfliktus. Tam prireikė nemažai kantrybės. Savanorystės pradžioje buvo sunku suvokti ir priimti, kad ne visada gali padėti, tiesiog negali išspręsti kai kurių situacijų. Praleisdauvau su vaikais 3 – 4 valandas per dieną, bet tas vienas kartas per savaitę neduoda akivaizdaus rezultato. Reikėjo išmokti savęs nespausti, bet surasti savo vietą: kaip aš galiu būti su vaikais, kokiomis savo savybėmis ar žiniomis galiu čia dalintis?
Kokią savo vietą suradai dienos centre?
Supratau, kad esu linkęs į edukaciją, mokymą. Neblogai sekėsi padėti vaikams ruošti pamokas.
Man pavykdavo vaikus motyvuoti, sudominti. Stovyklose organizuodavau veiklas, kur vaikams suteikiama žinių. Visada stengiuosi atrasti būdų, kaip perteikti informaciją ne sausai, o praktiškai ir interaktyviai.
Paskutiniu metu dienos centre suradau ir vieną iš savo pomėgių, kuris man teikia daug malonumo, – video kūrybą bei fotografiją.
Kaip matai čia ateinančius vaikus? Kokie jie? Kelis paauglius mokai individuliai matematikos, chemijos. Kaip sekasi?
Man nėra sunku pastebėti čia esančių vaikų galimybes. Sunku girdėti nuomones, kad šitas vaikas žemesnio supratimo lygio, arba kad jis nesugeba susikaupti, jam nesiseka mokslai… Stengiuosi matyti, kad kiekvienas vaikas turi paslėptų gebėjimų. Jų aplinka juos slopina. Noriu ne tik žinias perteikti, bet ir vaikams parodyti, kad jie sugeba, kad jie gali siekti daugiau… Gyvenimas nepasibaigia tuo, jog jie auga tokioje šeimoje, tokioje aplinkoje…
Man nieko nesako, kad vaikas gauna blogus pažymius. Su paaugliu mokausi kelias valandas, paskui jis puikiai padaro užduotis. Svarbu juos motyvuoti, parodyti jų stipriąsias puses, surasti kiekvienam individualiai tinkamą mokymosi būdą. (Per keletą metų bendravimo sukurtas santykis irgi nemažai prisideda prie lengvesnio mokymosi). Nebereikia iš naujo su vaikais susidraugauti.
Daug vasarų važiavai su vaikais ir paaugliais į stovyklas, dalyvauji išvykose, ugdomuosiuose savaitgaliuose. Kokios patirtys? Kokie įspūdžiai?
Susitinkant vaikus vieną kartą per savaitę, sunku jiems padėti, tiesiog yra per mažai laiko net su jais susidraugauti. Stovyklose yra žymiai daugiau progų ir laiko kurti artimesnį santykį, galiu pamatyti, kaip jie keičiasi, auga, bręsta. Organizuodamas stovyklas ir išvykas atradau gerą ryšį su darbuotojais ir savanoriais. Tas irgi labai daug duoda ir motyvuoja. Galime kartu dirbti dėl vaikų. Matomas rezultatas yra būtent tada, kai ne po vieną kažką darome, o kartu nusprendžiame, organizuojame, paskui aptariame.
Dabar tu savanoriauji paauglių grupėje. Kaip sekasi?
Prieš dvejus metus buvau šiek tiek atitrūkęs nuo dienos centro. Bet mane pakvietė važiuoti su paaugliais į vasaros stovyklą. Lengvai sutikau, nes pažinojau vadovų komandą ir buvo įdomu pamatyti užaugusius vaikus. Nebuvo sunku įsijungti į grupę. Jaučiausi radęs savo vietą.
Su paaugliais reikia mažiau ribų… Reikia tyliai laukti, kol jie patys pastebi, ką jie blogai daro. Jie dažniau rodo savo iniciatyvą, kurią itin svarbu pastebėti ir skatinti. Tarp paauglių yra mažiau tarpusavio konfliktų, bet labiau galima įžvelgti jų asmenines problemas. Tada reikia mokytis prie jų prieiti, juos išklausyti, kalbėtis. Paaugliai daug metų yra kartu, gerai jaučiasi tarpusavyje. Vakarai kartu… Visi – kaip viena komanda ir paaugliai, ir vadovai.
Kas tave motyvuoja savanorystei?
Pagrindinė motyvacija yra tai, kad jaučiuosi šitos bendruomenės dalimi, jaučiuosi priimtas, apsuptas nuostabių žmonių. Pradžioje galvojau, kad savanoriausiu iki tol, kol pradėsiu dirbti ar kol sukursiu šeimą. Dabar manau, jog savanorystė nebūtinai turi kada nors nutrūkti. Ir jeigu aš čia galiu save atskleisti, parodyti savo įvairias geras savybes, dalintis patirtimi, tai ir motyvuoja tęsti. Savanoriaujant svarbu pamatyti, kaip vaikai paauga. Jeigu savanoriauji trumpai, tai negali pamatyti darbuotojų ir savanorių darbo rezultatų.
Kaip savanorystė tave keitė? Ko išmokai?
Aš irgi brendau per visą tą laiką. Patirtis augo. Čia yra vieta, kur galiu drąsiai pasakyti, kad kažko nemoku, galiu būti atviras. Yra dalykų, ką sugebu, ką galiu daryti, bet yra dalykų, kurių nemoku. Čia esu laisvas tai pasakyti. Ir naujiems savanoriams pasakau, kad čia nėra jokios prievartos, kiekvienas prisidedame taip, kaip mokame, ir taip, kaip patys jaučiamės geriausiai. Dabar mokausi išklausyti. Šis įgūdis vėliau man bus labai naudingas ir mano profesiniame kelyje, ir bet kur kitur gyvenime.
Kaip pakviestum žmones savanoriauti? Ir kokios savybės yra labai svarbios savanoriaujant Vaikų dienos centre?
Yra laikas darbui, studijoms, draugams, šeimai, bet svarbu, kad kiekvienas žmogus surastų vietą ir bendruomenėje. Ką mes kiekvienas galime suteikti bendruomenei? „Vilties angele“ yra daug erdvės ir laisvės tai atpažinti. Paskutiniu metu supratau, kad labai svarbu mokėti išklausyti vaikus ir paauglius, neturint išankstinio nusistatymo apie juos ir neskubant pateikti savo asmeninės nuomonės.
Ypač svarbus yra balansas tarp tvirtos nuomonės, aiškių ribų bei kūrybiškumo, mokėjimo pakvailioti, mokėjimo pačiam pabūti vaiku. Jeigu vaikai, paaugliai tave gerbia, bet kartu jiems smagu su tavimi leisti laiką, pasidžiaugti, išdykauti, tai ir reiškia, kad suradai, kaip būti vaikams ir autoritetu ir draugu.
Lina Gervytė-M.
