Šiais metais vaikų dienos centras „Vilties angelas“ švenčia 30-ąjį gimtadienį. Tad šia proga dalijamės savanorės Astos prisiminimais apie pirmuosius savanorystės žingsnius paauglių grupėje ir atrastas stebuklingas galias, kurios „bjauriuosius ančiukus“ paverčia „gulbėmis“.
Užauginau dukrą, jai išvykus gyventi ir mokytis į užsienį, atsivėrė tuštuma. Pradėjau ieškoti, su kuo galėčiau pasidalinti laiku, meile, šiluma. Peržiūrėjau savanorius priimančias organizacijas, į kelias paskambinau, iš Carito vaikų dienos centro sulaukiau pakvietimo susitikti. Pokalbiui susitikome su tuometine vadove ses. Jolita. Tai labai šilta, išmintinga, mylinti vaikus moteris. Sunku jai turbūt buvo su manimi, nes aš ir pati nelabai žinojau, ko noriu, tik kad savanoriauti. Ji manęs paklausė, ar aš norėčiau savanoriauti su vaikais, kurių yra trys grupės pagal amžių, ar dirbti su dokumentais, ar ruošti maistą vaikams. Aš nežinojau, ko noriu, leidau spręsti jai pačiai. Po kelių dienų sulaukiau Jolitos pasiūlymo atvykti savanoriauti į dienos centro paauglių grupę. Tai mane išgąsdino, žinojau iš savo patirties auginant dukrą, kad nėra paprasta su paaugliais atrasti bendrą kalbą. Dabar, atsigręžusi atgal, esu labai dėkinga už suteiktą šią galimybę. Su paaugliais būti, draugauti, bendrauti buvo labai įdomu. Laikas su jais leido pamatyti, kokių patirčių ir išgyvenimų turi vaikai ir kaip jiems reikalinga suaugusių žmonių pagalba.
Ryškus mano pirmas susitikimas su paaugliais. Atėjau sutartu laiku, atidarau duris, matau paaugliai sėdi, ruošia namų darbus (man labai baisu), tad sakau: – „Laba diena!“ Tylu, tik sulaukiu atsakymo iš vienos mergaitės: – „Ne laba diena. Uždaryk duris“. Uždariau aš tas duris ir nukiūtinau pas Jolitą prašyti pagalbos. Įdomiausia, kad po poros metų su ta mergaite tapome labai artimos, abi susitikdavome kas savaitę, leisdavome kartu laiką, buvau tas žmogus, su kuriuo ji dalindavosi savo išgyvenimais ir džiaugsmais. Smagiai pasijuokdavome prisiminusios mūsų pažinties pradžią.
„Vilties angelo“ vaikų dienos centre savanoriavau apie penkerius metus. Per tą laiką mačiau, kaip auga vaikai, kaip jie keičiasi, tampa brandesnėmis asmenybėmis, pilnamečiais ir pradeda savarankišką gyvenimą. Visus tuos metus labiausiai mane žavėjo dienos centre dirbantys žmonės. Jų atsidavimas, išradingumas, gerumas, stiprybė, įžvalgumas, teisingumas ir meilė vaikams (galėčiau tuos epitetus vardinti be galo). Turbūt dėl visų tų dalykų vaikai ir eina į „Vilties angelą“, nes randa tai, ko neturi namuose.
Paauglių grupės vadovė Anžela, su kuria aš ir praleidau daugiausia laiko bendraujant su paaugliais, graži, jauna, iš išorės trapi moteris, bet tokia autoritetinga vaikų akyse! Ji drąsiai pabardavo, sudrausmindavo ir visi jos klausydavo, ją gerbdavo. Turiu prisipažinti, kad net ir aš jos neklausyti bijojau:) Tačiau Anželą visi mylėjo, nes tiek ji, tiek visi darbuotojai tokios plačios širdies, jie tiek daug daro, kad vaikai būtų laimingi!!!
Sunku net prisiminti ir išvardinti, ką vaikai veikia. Jiems pasiūloma visokiausių užsiėmimų, konkursų, loterijų, varžybų, žaidimų, kviečiami lektoriai, vykstama į ekskursijas ir Lietuvoje, ir užsienyje, vasaros ir rudens stovyklas, rengiami kino filmų vakarai, organizuojamos šventės, kepami pyragai, švenčiami gimtadieniai ir dar daug visokių kitokių renginių. Be visų tokių malonių ir didelių dalykų vaikų dienos centro darbuotojai stebi ir rūpinasi, kad kiekvienas atėjęs vaikas nebūtų alkanas, kad turėtų šiltus batus, striukę, kuprinę, mokyklinius reikmenis.
Ši mano patirtis suteikė supratimą, kad nėra blogų ar sunkių vaikų. Reikia kiekvieną priimti tokį, koks jis yra, mylėti, stengtis suprasti ir kad jis jaustų, jog kažkam rūpi, yra svarbus. Savanorystė mane išmokė nuolankumo, atjautos, paprastumo, suteikė džiaugsmo pajusti bendrystės jausmą. Sutikau būrį žmonių, kurie dirba ne dėl materialinės gerovės, o iš pašaukimo darydami gera artimui, ir tai man buvo atradimas dėliojant savo vertybes. Ačiū jums už dovanasJ
Sveikinu 30-ojo gimtadienio proga Carito vaikų dienos centro „Vilties angelas“ darbuotojus, kurie savo stebuklingomis galiomis „bjauriuosius ančiukus“ paverčia „gulbėmis“. Iš viso širdies linkiu jums stiprybės šiame darbe, o vienišiems ir liūdniems vaikams linkiu atrasti kelią į jūsų dienos centrą!
Su meile!
Asta N.
