Stovykla – neįkainojama patirtis. Kasdieniai stovyklautojų vienas kitą palaikantys žvilgsniai, gilūs ir atviri pokalbiai, garsus vaikų juokas ir pokštai, skanus maistas… ir Dievas visada šalia, kiekviename žingsnyje. Tokia „Vilties angelo“ šios vasaros šeimų stovykla.
Liepos 24 dienos su nekantrumu laukė vaikų dienos centro vaikai, jų broliai ir sesės, tėvai, darbuotojai ir savanoriai. Tą dieną prasidėjo šeimų stovykla „Būkime drauge“, vykusi Bijūnų kaime, Trakų rajone.
Atvykus į stovyklavietę visi iškilmingai prisiekė būti džiugiais ir aktyviais stovyklautojais, priesaiką patvirtino pirštų antspaudais. Nuo tos akimirkos visi tapome viena didele šeima. Vakare jau laukė kūrybingi šeimų prisistatymai: žvelgėme į nupieštus šeimų portretus ir herbus, skambėjo šūkiai ir dainos.
Stovykloje mamos ir tėčiai džiaugėsi galimybe drauge su vaikais dalyvauti įvairiose kūrybinėse veiklose. Gaminome sapnų gaudykles. „Šią gaudyklę vešimės su savimi visur, kur keliausime“, – džiaugėsi tėtis Aleksandras. Darėme aitvarą, kuris simbolizavo vaiko ir mamos tarpusavio ryšį, mokėmės jį paleisti. Kūrėme stiklo staigmeną – rankdarbį iš stikliukų.
Daug sportavome. Vaikai ir tėveliai galėjo save išbandyti įvairiose rungtyse. Estafetės visų buvo labai laukiamos. Stovyklautojai šaudė iš lanko, žaidė smiginį, krepšinį ir futbolą. Smagiai atlikome įvairias užduotis su Berno zenenhundo veislės terapiniu šuniu Happy. Džiaugėmės maudynėmis, šokinėjimu nuo lieptelio, tėvų vaikystės žaidimu „Ali baba“, diskoteka.
Vieną saulėtą stovyklos dieną keliavome į Trakus. Ten vyko šeimų fotosesija, kuri sukėlė šilčiausius jausmus, kai bendrai nuotraukai pozavo visi šeimos nariai. Viena mama su nuostaba prasitarė: „ čia pirmoji mūsų šeimos nuotrauka, kurioje esame visi kartu“. Plaukiojome laivu „Galvė“ aplink Trakų pilį. Aplankėme alpakų ūkį, sužinojome, iš kur kilo ir kaip į Lietuvą atkeliavo pirmosios alpakos, kuo jos minta ir kaip tarpusavyje bendrauja. Daug džiaugsmo suteikė jų maitinimas, glostymas, stebėjimas.
Kartu šventėme šv. Mišias, kurias aukojo kun. Aleksandras. Meldėmės, klausėmės Šventojo Rašto skaitinių, giedojome, ir, tikiu, kiekvienas dėkojome Dievui už stovyklos akimirkas, už kartu praleistą laiką, už tarpusavio bendrystę ir draugystę.
Paskutinį vakarą pradžiugino karšta pirtis su vantomis, kurias šeimos surinko žygio metu, kubilas, iš kurio niekas nenorėjo išlipti, ir ežero vandens gaivinanti vėsa.
Atsisveikinimas buvo liūdnas, su ilgesio nata. „Pajutau nenusakomą jausmą: buvau šalia nepažįstamų žmonių, vienus buvau tik mačius, su kitais bendravus tik telefonu, o kitų nė karto nemačius, bet jaučiausi sava, priimta“, – dalijosi viena mama. Į prisiminimų dėžutę, kurią pagamino vaikai, sudėjome stovyklos akimirkas, patirtis ir palinkėjimus. Ją atidarysime, kai vėl susibursime visi kartu.
Kartu stovyklavusi Božena Mežijevskaja
