Dažnai įsivaizduojame, jog dirbti su vaikais vaikų dienos centre labai lengva. Vaikai mieli. Bet štai paaugliai, jau geriau jų pasisaugoti… Jie, net ir nieko nedarydami, yra pavojingi. Norime griauti šį stereotipą ir apginti gana ypatingą ir svarbų amžių išgyvenančius vaikus, kurie pasižymi jautrumu, humoro jausmu ir kovoja už tiesą.
Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos Caritas vaikų dienos centro „Vilties angelas“ socialine darbuotoja Anžela Čikiliova apie darbą dienos centre su sunkumus patiriančių šeimų vaikais ir paaugliais.
Kaip atėjai į dienos centrą? Kokia buvo pradžia?
Atėjau į dienos centrą prieš trylika ar keturiolika metų. Aš studijavau socialinį darbą ir turėjau atlikti praktiką. Ieškojau praktikai veiklos su vaikais. O „Vilties angelas“ buvo labai arti universiteto, tai ir pasirinkau.
Koks buvo pirmas įspūdis?
Buvo labai geras įspūdis. Jauki vieta. Dirbau 7-11 metų vaikų grupėje. Pirmas atėjimas pas vaikus mane pačią labai nustebino. Aš galvojau, kad vaikai taip greitai manęs neprisileis. Bet jie patys priėjo, apsikabino. Tie pirmi sutikti vaikai man iki šiol yra labai artimi, įdomu ir svarbu žinoti, kaip jie gyvena.
Kas buvo sunku, juk dar visai neturėjai socialinio darbo patirties?
Sunkiausia buvo sužinoti vaikų šeimų istorijas. Buvo sunku priimti tai, kaip jie gyvena. Man atrodė nesuvokiami dalykai. Matau vaikus besišypsančius, judrius, sunku patikėti, kad jie dažnai gyvena labai sunkiomis sąlygomis.
Atrodė, kad man sekėsi užmegzti ryšį su vaikais. Po keturių mėnesių praktikos jie man labai rūpėjo, norėjosi ir toliau palaikyti su jais ryšį. Po praktikos likau savanoriauti. Žinojau, kad noriu dirbti socialinį darbą. Man patiko, kad „Vilties angele“ įtvirtinta darbo su vaikais, su šeimomis, su savanoriais sistema. Po metų savanorystės dienos centre reikėjo darbuotojos, tada ir pasiūlė man.
Ar skyrėsi buvimas su vaikais, kai buvai praktikantė ar savanorė ir kai jau tapai dienos centro darbuotoja?
Skyrėsi. Ir buvimas su vaikais, ir supratimas apie dienos centro veiklos organizavimą. Supratau, kiek daug yra administracinių, organizacinių darbų, kad veiklos vyktų. O būdama su vaikais turėjau būti griežtesnė, nubrėžti ribas įvairiose situacijose. Reikėjo matyti komandą, kolegas, savanorius.
Dabar jau kelinti metai esi atsakinga už dienos centro paauglių grupę, kaip atsitiko, kad pradėjai dirbti su paaugliais?
Grįžtant iš motinystės atostogų, dienos centro vadovė uždavė man klausimą, su kuo norėčiau dirbti. Norėjau tęsti veiklas su tais vaikais, kuriuos pažinojau, bet jie jau buvo paaugę. Sutikau, nors nebuvau labai užtikrinta savo sprendimu.
Ir kaip sekėsi?
Pati nustebau, kad su paaugliais dirbti yra labai įdomu. Grupėje buvo daug padūkusių berniukų, buvo nelengva. Kartais tikrai nežinodavau, ką daryti. Bet po truputį man pavyko su jais susidraugauti, pelnyti jų pasitikėjimą ir pagarbą. Atsimenu, kaip vienas paauglys, pamatęs mane naujai atėjusią, pasakė: „O atėjo šita karvė.“ Kitą dieną reikėjo eiti su juo apsipirkti. Jis atėjo, o aš jo paklausiau: „Ar eisi su karve apsipirkti?“ Mačiau, kad jis susigėdo. Ir kai parodžiau, kad nepriimu giliai į širdį jo įžeidimo, tai berniuką paveikė.
Visuomenėje gajus stereotipas, kad paaugliai, o dar labiau paaugliai iš sunkumus išgyvenančių šeimų yra rizikos grupė. Jie pavojingi. Jie gąsdina „normalius“ žmones. Ką tu apie tai pasakytum?
Paaugliai yra nuostabūs. Matau, kaip žmonės žiūri į paauglius tarsi į kokius ateivius ar labai nenormalius… Šita nuostata buvo visais laikais. Visada suaugusiems atrodė, kad paaugliai yra kažkokie nenormalūs, spjaudo siemkes, keikiasi. Dabar skundžiamasi, kad šie daug laiko leidžia socialiniuose tinkluose. Paaugliai ieško būdų, kad būtų priimti tokie, kokie jie yra. Svarbu, kad mes jiems pasakytume, jog tikime jais, jog tikime, kad jie daug ką gali. Sutinku paauglių, kurie labai savimi nepasitiki. Jie yra nuvertinti savo šeimose, mokyklose, visuomenėje. Dažnai per užsiėmimus jie nedrįsta daryti kad ir paprastų užduočių. Mano, kad jiems nepavyks. Mano tikslas yra siekti, kad paaugliai patikėtų savimi, kad jie gali būti savarankiški, atsakingi.
Kokie ugdymo būdai paaugliams yra tinkami? Kokia tavo patirtis dienos centre?
Pradžioje man buvo sunkiausia matyti, kad paaugliai nenori jokios veiklos. Nori tiesiog sėdėti ant sofutės. Man atrodė, kad aš turiu visiškai juos užimti, organizuoti jiems veiklas. Per laiką supratau, kad paaugliams yra svarbu tiesiog būti. O mums, darbuotojams ir savanoriams, reikia būti šalia. Kartais sėdžiu su paaugliu prie kompiuterio, jis naršo savo socialiniuose tinkluose. Bet tik taip galiu geriau suprasti, kuo jis gyvena. Svarbu būti šalia ir leisti jiems būti taip, kaip jie nori.
Dienos centre mes dažnai naudojame įvairias patyrimines užduotis. Jiems sunku kalbėti, išsakyti ką nori. Labai padeda užduotys, kai per patirtį jie išreiškia save. Mes juos skatiname kalbėti, reflektuoti, bet tik tiek, kiek jie tuo metu nori ir gali. Yra paauglių, dėl kurių reikėjo laukti kelerius metus, kol jie pradėjo kalbėti.
Per tuos metus, kiek dirbi dienos centre, jau yra vaikų, kurie užaugo? Ar matai pokyčius jų gyvenime?
Tai yra smagiausia mano darbo dalis. Tie vaikai, kuriuos mums pavyksta ilgesnį laiką išlaikyti dienos centre, didžioji jų dalis gražiai kuria savo gyvenimą. Viena iš pirmųjų mergaičių, su kuria susipažinau čia, buvo kaip laukinukė: bijojo žmonių, aplinkos, garsų, niekuo nepasitikėjo, nemokėjo bendrauti. Po kelerių metų jau mačiau pokytį: išdrąsėjo, pradėjo dalyvauti veiklose. Dabar ji jau sukūrusi savo šeimą, augina mažą vaikutį. Palaikau ryšį su ja iki šiol.
Tu pati augini tris vaikus, bet kiekvieną vasarą važiuoji su paaugliais į stovyklą, kiekvienais metais organizuoji paaugliams savaitgalius, daug laiko su jais praleidi. Kas tave motyvuoja?
Mane motyvuoja noras išlaikyti santykius. Bendravimas su paaugliais mane pačią augina. Teko įveikti kai kurias savo baimes, pavyzdžiui, plaukimą baidarėmis, nes bijau vandens. Ir kai po kelinto plaukimo vis tiek apsiverčiu, tenka išeiti iš komforto zonos. Negaliu dejuoti, kai einu su jais į žygį 30 kilometrų. Negaliu jiems rodyti silpnumo pavyzdžio. Smagu, kai pavyksta su paaugliais užmegzti ryšį, kai jie man papasakoja labai asmeninius dalykus. Svarbu pačiai neišsigąsti ir nesistebėti, kai jie pasakoja, kaip gyvena, ką veikia, kad ,,žolės parūko“ ar pan. Aš suprantu, kad jie yra paaugliai ir nori daug ką išbandyti. Mano misija yra pasakyti, kad tai pavojinga, įspėti apie pavojus, bet svarbu jų nenuteisti, nemoralizuoti.
Ką darai bejėgystės momentais, kai paaugliai provokuoja, žeidžia?
Sunkiausia dirbti su vaikų šeimomis. Aš matau, kad galiu padėti paaugliui, matau, kaip keičiasi jo požiūris, mąstymas. O padėti paauglio tėvams galime labai nedaug. Galime padėti išgyventi šį momentą, bet nežinau, ar galime kažkiek padėti keisti jų gyvenimus.
Paaugliai išbando mano ribas, tikrina. Bet aš jiems parodau ir sakau, kad esu jūsų vadovė, man smagu su jumis būti, noriu palaikyti su jumis gerus santykius, noriu, kad manimi pasitikėtumėte, todėl aš esu jūsų vadovė, o jūs turite tai priimti ir gerbti. Turime gerbti vieni kitus. Ne visi čia esame geriausi draugai, bet turime išmokti gerbti vieni kitus. Man pavyksta pasiekti, kad grupėje būtų pagarba.
Kodėl tau svarbu dirbti Caritas organizacijoje?
Augau katalikiškoje šeimoje. Nežinau, ar būčiau atėjusi į Caritą, jeigu būčiau netikinti. Man labai patinka, kad veikloje su paaugliais turime maldą, kalbame apie tikėjimą. Paaugliams šnekėti apie Dievą yra iššūkis, bet niekada nežinome, kaip ir kiek tai juos paliečia. Tikiu, kad jų širdyse kas nors išlieka.
Kokių reikia savybių, norint dirbti su paaugliais?
Laisvės, drąsos ir gebėjimo juos priimti tokius, kokie jie čia ateina.
Lina Gervytė-Michailova