„Ieškojau iššūkio, norėjau pasimatuoti, ar socialinio darbo sritis mano vieta, ir prigijau.“ Apie vaikus, kaip skleidžiasi tėvų meilė, kokios džiaugsmingos istorijos lydi šią tarnystę, kalbamės su Justyna Sivinske, vaikų dienos centro „Vilties angelas“ socialine darbuotoja.
Justyna, kokia jūsų dienos centre „Vilties angelas“ kelionės pradžia?
Studijavau socialinį darbą, įstojus turėjome teisę rinktis pirmus dalykus, žinojau, kad noriu būti su vaikais, tad mokiausi labai kryptingai. Norėjau ir savanoriauti, tad pirmiausiai į „Vilties angelą“ atėjau kaip savanorė, o vėliau 2009 metais sulaukiau pasiūlymo įsidarbinti. Prisimenu pirmą pokalbį „Vilties angele“, daug kalbėjome apie vaikus, kaip juos matau.
Ir ką pavyko pamatyti? Kokie tie vaikai?
Tuo laiku visuomenėje buvo ryškiau matomi sluoksniai: daugiau nelygybės, daugiau skurdo, pavyzdžiui, vieniems viskas buvo prieinama, o kiti neturėjo pieštuko. Tai galiu paliudyti ir iš savo asmeninės mokyklinės patirties: mokiausi klasėje, kurioje socialinė atskirtis buvo itin ryški. Jautėsi skirtingas net ir pačių mokytojų požiūris į vaikus. Ačiū Dievui, po dviejų metų mano klasę išskyrė. Atėjus į „Caritą“ surezonavo ši mokyklos patirtis – čia irgi sutikau vaikų, kurie visuomenėje nepritampa, yra atstumiami. Nebijojau prie tokių vaikų prieiti, man norėjosi su jais draugauti, nes jie tokie patys, kaip visi vaikai, kuriems reikia meilės, apsikabinimų, dėmesio. Kuo daugiau keliantis iššūkių ar sunkiau sukalbamas vaikas, tuo labiau norėjosi su juo būti.
Kokią patirtį pavyko sukaupti dirbant centre?
Išbandžiau skirtingų veiklų: koordinavau pozityvios tėvystės grupes, kuravau savanorius, praktikantus, vedžiau individualias konsultacijas, kuriose susitinkama dviese su vaiku. Net ir būdama motinystės atostogose stengiausi dalyvauti bendrose dienos centro Mišiose ar aplankydavau juos stovyklaujančius, nes norėjau pamatyti, neatitolti.
Džiaugiuosi, nes dar matau prasmę. Galvoju ir apie galimybes, kurias padovanojo šis centras: ne tik vaikus, bet ir šeimas, moteris, pagalbos grupes. Tai patirtys, kurios plečia…
Kuri veikla artimiausia ar prasmingiausia?
Mąsčiau, kad su paaugliais aš nedirbsiu, bet visai nieko. Su jais draugaujame jau antrus metus – kartu sukūrėme gražų santykį, žinoma, kyla daug iššūkių, bet jų reikia, kad būtų įdomu. Labai patiko individualus konsultavimas, kai susitikus su vaiku išsikeliamas tikslas ir bandoma jį pasiekti. Per kokius dešimt ar dvylika susitikimų tikslingai dirbama, kad judėtume išsikelto rezultato link. Pavyzdžiui, vienas berniukas mokėsi valdyti pyktį ir kaip tai atpažinti, nes pastebėdavome simptomus: rankų kumščiavimą, draskymąsi. Ištikus pykčio priepuoliui mokėmės, kaip tai suvaldyti, kokie būdai veikia. Atradome, kad padeda išėjimas į kitą kambarį, muzikos klausymasis per ausines, apsigaubimas kapišonu ar antklode, rėkimas į pagalvę. Jis po to nešiodavosi minkštą kamuoliuką, į kurį rėkdavo. Šiuos sprendimo būdus atradome per 10 susitikimų.
Su kita mergaite mokėmės higienos: praustis, valytis dantis. Kiekvieną kartą prieš ir po susitikimo išsivalydavome dantis, valėme ir lėlei, meškučiui. Žiūrėjome filmuką, kaip tinkamai tai daryti, kiek pastos užsidėti.
Viena mergaitė norėjo mesti svorį, tad kalbėdavome apie sveiką gyvenseną. Ji man sakydavo: o tau ne gėda su manim bėgti per Vilniaus centrą? Kur man gėda, gi pilna bėgiojančių žmonių. Tai mūsų tikslas buvo truputį numesti svorio, pradėti sveikiau gyventi, kartu tikslu tapo ir siekis pakelti savivertę – juk nieko tokio prabėgti pro prezidentūrą. Mergina nerimaudavo sakydama, kad pastato kamera filmuoja, tai siūlydavau jai pamojuoti, kažkas už tos kameros nusišypsos.
Per tokius kasdienius dalykus ugdoma asmenybė, charakterio bruožai, jie pastiprinimai, o kai kas nuslopinama. Viskas vyksta mažais žingsniukais. Man kaip darbuotojai – tai kompetencijų auginimas, už tai, kur dabar esu, galiu dėkoti „Vilties angelui“, visiems vaikams, mamoms, kurias sutikau, darbuotojams, savanoriams.
Atrodo, kad bendradarbiavimas su šeimomis yra neatsiejamas norint padėti vaikui. Kaip palaikote ryšį?
Labai priklauso nuo šeimos – vienoms reikia tik užimtumo, kad vaikas nebūtų gatvėje, kad neįsitrauktų į žalingų įpročių vartojimą. Kiti tėvai pagalbos ieško sąmoningai, ypač tie, kurių vaikai turi specialiųjų poreikių, nes jiems išbūti valstybiniuose būreliuose yra sudėtinga, kartais jų net nepriima. Centre lankėsi Aspergerio sindromą turintis berniukas, kuriam buvo taikomas namų mokymas. Vaikas labai mėgo žaisti futbolą, šeštadieniais lankydavosi ir žaisdavo Vilniaus socialiniame klube, bet kartą kažkas įvyko ir nustojo ten eiti. Berniuko tėtis kreipėsi į mus, suprasdamas, kad kiekvieną dieną ateiti vaikui čia būti sudėtinga, tad sutarėme dėl karto. Aišku, kol jis galėjo ateiti į trijų vaikų grupę, jam teko lankyti dešimt konsultacijų su manimi, dešimt su psichologu ir tada penkias konsultacijas su abiem specialistais. Tik tada pasikvietėme jį į grupę. Tad daugiau nei du mėnesius dirbome, kad vaikas galėtų įsilieti į grupę.
O kitos šeimos, kurias nukreipia seniūnijų darbuotojai, turi leistis priimti mūsų pagalbą: ateiti į psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijas, turi lankyti socialinių įgūdžių grupes. Tiesą sakant, jie neturi teisės rinktis, jei nori atgauti savo vaikus ar kad būtų nutraukta atvejo vadyba. Šeimos, kurios atviresnės, kurios mažiau išgąsdintos socialinių darbuotojų, yra linkusios bendradarbiauti. Kartu mokome ir tėvus, kaip kurti ryšį su vaiku, nes dauguma mūsų vaikų buvo bent kartą paimti iš šeimos ar pusmetį turėjo laikinus globėjus. Tad tą nutrūkusį santykį reikia atkurti – iš naujo mokytis, kaip būti kartu.
Yra šeimų, kurios bendrauja tik telefonu, kartais kalbame trisdešimt minučių, bet pokalbis būna nuoširdus ir gilus. Pavyzdžiui, kalbėjau su mama, kurios mergaitė purškėsi dezodoranto ir taip svaiginosi vonioje. Mama nežinojo apie tokį svaiginimosi būdą – po rankšluosčiu sau purškiesi, apsvaigsta galva ir alpsti. Kalbėjome su mama, kokie tie būdai, kaip kalbėtis su dukra jos nepuolant, neišgąsdinant ir nenutraukiant ryšio. Net ir dažnai nesusitinkant šeimos žino galimybę paskambinti ir pasikalbėti, nes bus išgirstos. Labiausiai priklauso nuo to, kaip vaikas rūpi šeimai – arba ieškos pagalbos, arba palieka jį savieigai.
Ar šie vaikai yra mylimi?
Vaikai turi tėvus, kurie už juos atsakingi. Ir jie tikrai juos myli, tik jų meilė nėra išpuoselėta ar idealizuojama – kaip sugeba, taip myli. Jei meilę suvokia per daiktų pirkimą, tai jie taip parodo savo jausmą, kartais meilė atskleidžiama per griežtą auklėjimą: kad niekur nelįstų, niekas neatsitiktų. Jie taip saugo. Būna, kad tėvai myli suteikdami daug laisvės, tik paskui nežino, ką su tuo daryti, bet tai jų pasirinkimas. Sau irgi turiu priminti, kad jie taip myli vaikus, ir neturi mylėti taip pat, kaip aš savus. Skiriasi šeimos modeliai, patirtis, auklėjimo suvokimas, yra nusistatę kitokias ribas. O aš šiuos vaikus myliu taip, kaip myli „Carito“ bendruomenė, kaip socialinė darbuotoja. Tai suvokus visi reikalai labai supaprastėjo. Ir man gražu mokytis priimti kitokį, būti tolerantiškai kitokiems sprendimams, nes kiekvienas mokosi iš savų patirčių.
Pastebiu, mamoms irgi gera tarpusavy pasidalinti, matyti, kaip viena moka pasirūpinti buitimi, bet nemoka užtikrinti emocinio saugumo, o kita priešingai – patenkina emocinį poreikį, bet vaikas žiemą neturi batų. Viena iš kitos daug ko mokosi, pavyzdžiui, viena sako, jog prieš miegą atima telefonus, o kita dalinasi, kad tiesiog atjungia Wifi ryšį. Per tokius kasdienius paprastus dalykus matyti, kad rūpesčiai panašūs, bet skiriasi sprendimo būdai.
Socialinio darbuotojo kasdienybė: ar kyla noras keisti pasaulį, išgelbėti vaikus, parodyti jiems šviesą, kitokias galimybes?
Pirmais antrais metais norėjau gelbėti pasaulį. Po to atėjo suvokimas, kad jie patys turi suvokti tą kitokio gyvenimo galimybę. Dabar man svarbu parodyti paaugliams alternatyvų. Jie gali įnikti į telefoną, bet gali ateiti su manim žaisti krepšinį. Kai pamato, jog mėtau į krepšį, jie prisijungia žaisti drauge. Visada galima rinktis – nenumenkinant jų pasirinkimo parodyti, kad gali būti kitaip. Mano siekiamybė nėra mokyti ar teisti jų pasirinkimus, o priimti vaikus tokius, kokie jie yra. Ir būti šalia, palaikyti, parodyti kelią, to užtenka.
Yra paauglių, kurie nemoka skaityti, tad važiuojant traukiniu paprašau paskaityti stoties pavadinimą ir užtenka kad ir tiek. Jei sėdėčiau dvi valandas ir liepčiau skaityti, moksleivis kitąkart nebeateitų, be to, per dvi valandas skaityti neišmoktų. Reikia matyti plačiau – kad išmoktų pasidaryti valgyti, galėtų susikrauti kuprinę į žygį, išmoktų ateiti ir būti laiku, išdrįstų pasakyti „ne“, jei draugas siūlytų parūkyti – mokyti gyvenimiškų dalykų, buvimo šalia. Parodyti, kad šalia to, ką turi dabar, yra daug galimybių. Socialiniam darbuotojui irgi svarbu ateiti be tos pasaulio gelbėtojo kaukės, kad vaikai išėję bus prezidentai. Gal bus kasininkė, gal pardavėja, bet laiminga.
Dirbant ugdomąjį darbą sudėtinga iškart pamatyti rezultatą, įdirbį. Kaip tai pastebima dienos centre?
Žinau daug sėkmingų pavyzdžių, net sudėtinga išskirti vieną atvejį. Kai pradėjau čia dirbti, buvo berniukas, kuriam buvo sakoma, jog iš jo nieko nebus. Dabar vaikinas užima aukštas pareigas, yra sukūręs šeimą. Nurašant žmogų nesuteikiama galimybė, o jam pavyko kuo puikiausiai.
Buvo šeima, kurios vaikai imdavo duoną ir slapta valgydavo po stalu. Pamatydavę patinkantį daiktą, jį čiupdavo, jiems būdavo sudėtinga komunikuoti. Vėliau išmoko anglų kalbą, dirba svetur, bet tai pasiekė, nes aštuonerius metus lankydavosi dienos centre. Pamenu mergaites, kurios stovykloje gulėdavo ir murkdavo kaip katės, prašydamos paglostyti pilvą – dabar įgijusios socialinių įgūdžių dirba kasininkėmis.
Ateinantys čia dirbti turi suvokti, jog tai ne fabrikas, negalima per dieną pagaminti ką nors apčiuopiamo ir kasdien tą įgūdį vis gerinti. Po kelerių metų pastebimi skirtumai, kai ne kumščiu trenkiama kitam, o pasakoma, kad pykstu ant tavęs.
Kur šioje tarnystėje sutinkate Dievą?
Visur. Kartais ieškant utėlių, kartais kerpant nagus, tvarkant patalpas. Tada, kai paprašo pagalbos ir nepasakai ne. Dievas siunčia žmones, kuriems gali padėti. Ir siunčia tiek, kiek gali pavežti.
Vienas dėstytojas universitete pasakojo, kad krikščioniško žvilgsnio socialiniams darbuotojams reikia tam, kad nieko neatstumtum, nes gali būti šlykštu, sunku prieiti prie benamio. Tikrai kiekvienas, kuris ateina į „Vilties angelą“, yra priimamas. O jei tuo metu negalime suteikti pagalbos, padedame rasti, kur ji būtų pasiekiama – durų neuždarome. Draugystė su Dievu labai remia ir padeda išbūti sunkumuose.
Nereikia Dievo ieškoti katedrose, Jis yra čia tarp mūsų, mažutėlių, kasdieniuose rūpesčiuose. Kai turi tikėjimą, turi stiprų užnugarį, o bendruomenėje tai tik dar labiau sustiprinama. Dienos centre yra maldininkų grupelė, kuri kasdien meldžiasi už vaikus, darbuotojus, savanorius. Žinojimas, kad meldžiasi už mane, stiprina ir drąsina. Man gražu, kai meldžiasi vaikai, kai siųsdami žvakę išsako savas intencijas ir jos būna labai paprastos: už šeimą, už mamą, kad ji negertų…
