Viltis yra ir proto kibirkštis


Gruodžio 5 d. – pasaulyje minima savanorių diena. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centre „Vilties angelas“ talkina apie trisdešimt įvairaus amžiaus, įvairių profesijų, įvairių pomėgių žmonių.
 Kviečiame skaityti  vertėjos ir rašytojos Ievos Toleikytės (30 m.) pasidalinimą savo savanorystės patirtimi.

IevaT2

 

Kaip kilo mintis savanoriauti dieno centre „Vilties angelas“? Ar tai pirmoji tau savanorystės patirtis? Kodėl pasirinkai savanorystę su vaikais?

Ta mintis brendo vasarą prieš keletą metų, kai sunkiai susirgo man artimas žmogus. Taip susiklostė aplinkybės, kad savaitę gyvenom dviese, kiek išėjo, bandžiau padėti. Tai buvo labai slogi patirtis, bet drauge nepaprastai stipri, perkeičianti. Man rodos, ta savaitė mane savotiškai „išsprogdino“. Maždaug tuo metu supratau, kad gyvenime labai daug graužiuosi, apskritai jaučiuosi kalta, kad gyvenu privilegijuotai ir bergždžiai (tuo metu dėsčiau universitete kalbą ir literatūrą, pati bandžiau kurti). Niekada nebuvau savanoriavusi ir tą vasarą apėmė stiprus pasibjaurėjimo savimi jausmas – kad visą gyvenimą gyvenau tik dėl savęs ir savo artimųjų, tokiam stikliniam burbule… Ir taip sugalvojau, kad galėčiau užuot graužusis nuveikti ką nors paprasto ir konkretaus – tiesiog kartą per savaitę atiduoti kelias savo valandas kitiems. Žodžiu, savanoriauti atėjau vedama savanaudiškų paskatų – norėjau apsivalyti sąžinę ir drauge pamatyti kitokį gyvenimą, sutikti žmonių, kurių kasdieniame gyvenime niekada nesutikčiau. Manyje visada kirbėjo įtarimas, kad jei daugiau bendrautume su skirtingo amžiaus ir socialinės padėties žmonėmis, visi būtume spalvingesni, jautresni ir stipresni. Savanorystę su vaikais pasirinkau naiviai, turbūt galvojau, kad su jais bus lengva.

Kokia buvo tavo pirma savanorystės ,,Vilties angele“ diena?

Iš pirmos dienos beveik nieko neatsimenu. Užgriuvo lavina naujos informacijos, reikėjo bandyti susigaudyti. Įstrigo tik viena detalė, – kad leidžiantis laiptais į valgyklą vienas berniukas ėjo ant rankų. Apskritai pribloškė ta gaivališka energija, nerimą išgyvenančių vaikų jėga, agresija, stiprumas. Užtat labai ryškiai atsimenu pirmą kartą, kai lankiausi dienos centre, vasarą atėjusi pokalbio dėl savanorystės. Sutikau vieną mergaitę, jai tada turėjo būti devyneri-dešimt, o kalbėjo ji šiurkščiai, tokiu kimiu, žemu suaugusios moters balsu. Atsimenu, labai išgąsdino – tarsi vaikas, o drauge visai ne. Tada pradėjau nutuokti, kad „Vilties angele“ gali būti sunku.

Gal prisimeni kokį gražų, įsiminusį susitikimą su vaikais/vaiku? Gal yra kokia tau labai brangi (nebūtinai lengva) patirtis?..

Tų patirčių daug ir visokių… Net nežinau, ką čia pasakoti, bet prisiminiau epizodą su vienu berniuku. Kažkurią žiemą manęs paprašė, kad palydėčiau jį namo. Buvau labai pavargusi, bet pėstute buvo gal penkiolika minučių kelio, tai sutikau. Vos išėjom iš dienos centro, supratau, kad nebus paprasta, nes jis tiesiog skrido klykdamas gatve, sugaudyk tokį žaibą… Neturėjau jėgų bėgti, tai pasiūliau jam žaisti žaidimą – einam drauge ir pamainom mėgdžiojam vienas kito eiseną. Snigo ir temo, visur pusnys. Iš pradžių galvojau, kad ištempsim kelias minutes, bet žaidėm kokį pusvalandį, jei ne daugiau, kol pasiekėm berniuko daugiabutį, stovėjusį, beje, prie pat mokyklos, kurią pati lankiau. Niekada nemaniau, kad gali būti tokia begalė skirtingų būdų eiti – ir spyruokliuojant, ir trypiant, ir užsimerkus, ir iškištu liežuviu, ir su šokio elementais, atbulai ir t.t., ir pan. Laikas išsitęsė, buvo toks stiprus laisvės jausmas – kad galim va šitaip žaisti, pasitikėti vienas kitu, paversti tą nuobodžią, daugybę kartų mintą gatvę tokia sniego šokių aikštele, kad dar akimirką, kol nepasiekėm jo namų, jis gali būti ramus ir juoktis parkritęs į pusnį. Nes…kai pasiekėm namų duris, ten pasitiko visai kita nuotaika: rūstus balsas, tėvas, kuris net nenorėjo atidaryti durų ir iš karto subarė vaiką nesuprasi už ką. Tada supranti, kad galbūt tas vijurkas, kuris dienos centre daug ožiuojasi, spjaudosi ir mušasi arba, gavęs visą vadovo dėmesį, visas suprakaitavęs strakalioja po sniegą, namuose virsta peliuku, tupinčiu kampe.

20190503_143620

Kas yra sunkiausia būnant su vaikais?

Dirbant grupėje sunkiausia laiku jautriai sureaguoti į kiekvieną vaiką. Tiksliau, dažniausiai to padaryti neįmanoma. Būna tiek chaoso ir triukšmo, kad visa teorija, kurios mokeisi, subliūkšta, nėra laiko mąstyti, reikia veikti iškart. Privalai nuolat improvizuoti. Nors iš tiesų galbūt sunkiausia jausti saiką ir neprarasti vilties. Esi kaskart priverstas suvokti savo ribotumą, kad, ko gero, pataikai vieną kartą iš dešimties, bet bandau tikėti, kad tas vienas kartas gali vaikui daug duoti: pojūtį, kad kažkas jį supranta ir priima, kad kažkas jį apgins, pagaliau, kad kažkam su juo linksma ir gera. Kartą pasibaigus užsiėmimams, išėjusi namo pamačiau, kaip vienas vaikas gatvėje muša savo mažąją sesę (iš pavydo už gerą elgesį laimėto prizo). Ta scena buvo tikrai žiauri, pilna neapykantos, ne šiaip koks vaikiškas apsikumščiavimas, ir nors pavyko juos išskirti, suprantu, kad savo kasdienybėje jie patenka į begalę situacijų, kur niekas jų neapgina ir nesaugo. Būna, norisi padaryti viską, bet negali. Kita vertus, ir neturi visko padaryti, manau, visuomenei (o ir konkretiems vaikams) kur kas sveikiau, kai visi daro po truputį, o ne vienas „neša kryžių“.

Kitas labai sunkus dalykas – netapatinti vaiko su jo elgesiu.

Kas yra tavo motyvacija? Kas tave „užkabino“ ,,Vilties angele“?

Iš pradžių labai įtraukė vaikai, jų istorijos, jaučiausi lyg patekusi į kitą pasaulį, pradėjau kitaip matyti savo pačios gyvenimą, labiau pastebėti įvairiomis prasmėmis vargstančius žmones, juos gerbti. Paskui pradėjo megztis draugystės su keliais vaikais, pajutau, kad manimi pradeda pasitikėti, kabintis į mane, kad jau galiu daugiau padėti, nesutrikti situacijose, kurios anksčiau išmušdavo iš vėžių. Labai motyvuoja, kai matai, kaip vaikas keičiasi, darosi laimingesnis, smalsesnis, išmoksta pasakyti, ką jaučia. Atsimenu, kaip vienas berniukas pradėjo lankyti „Vilties angelą“ – pirmąsias savaites beveik su niekuo nekalbėjo, tik kriuksėdavo. Pernai mes jau dviese kūrėm istoriją apie šarką ir nykštuką, o jis iš juoko apsiverkė. Arba pavasarį važinėjomės dviračiais po Bernardinų sodą ir atsiklaupę ant žolės uostinėjom žydinčius krokus. Pagalvotum, kad tai du skirtingi žmonės. Savanoriaudama „Vilties angele“ supratau, kad tikriems pokyčiams reikia laiko, kantrybės.

Kaip tave augina, keičia ši patirtis? Ko išmokai per šiuos kelerius metus?

Savanorystė su vaikais padeda geriau suprasti patį save, tapti atidesniu kitiems, pramokti klausyti. Tiesą sakant, manau, kad tai savotiška terapija, gydanti baimes. Komiška, bet iš pradžių tapatinausi su vaikais, o ne kitais savanoriais, dabar jau perėjau tą etapą, labiau suprantu, ką reiškia būti tuo vyresniu draugu, kaip švelniai vesti vaiką nesusireikšminant, bendrauti nuoširdžiai ir atsakingai. Kita vertus, savanorystė „Vilties angele“ nuolat moko nuolankumo, nes neišvengiamai padarai klaidų, susimauni, kartais tiesiog pritrūksta reakcijos. Anksčiau labai norėjau viską daryti tobulai, dabar atrodo, kad svarbiausia daryti.

_MG_7045

Kas tau yra viltis? Kaip randi viltį tarp mūsų vaikų?

Žodis „viltis“ man visada skambėdavo pasyviai, o ta viltis, kurią pamačiau dienos centre, yra visiška to priešingybė – užsispyrimas ir titaniškas darbas. Kasdienė kova, kartais netgi tiesiogine šio žodžio prasme, nes sunkiausi vaikai būna agresyvūs ir turi stulbinančiai daug jėgos. Kartais tokius vaikus laiko beviltiškais, bet dabar manau, kad nėra beviltiškų vaikų, reikia tik netingėti su jais dirbti, atrasti ryšį su vaiku. Juk vaikas jaučia mūsų požiūrį į jį. Man viltis yra ir proto kibirkštis, kai neleidi dabarčiai apdumti tau akių, neva, taip bus visada, neva, vaikas „blogas“. Nėra blogų vaikų, yra tik apleisti, paniekinti vaikai.

Kaip pakviestum kitą žmogų savanoriauti? Ir ko linkėtum tik pradedančiam savanoriui?

Einant savanoriauti gali atrodyti, kad eini padėti kitiems, bet iš tiesų labai daug gauni pats: patirties, įgūdžių, įvairiausių emocijų. „Vilties angelo“ vaikai stiprūs, jie godūs ir dosnūs tuo pat metu ir gana greitai pastato tave į vietą, jei manai esąs geresnis, protingesnis, kilnesnis. Imu galvoti, kad negali duoti, jei pats neimi, ir negali padėti, jei tą pagalbą teiki formaliai, likdamas savo komforto zonoje. Manau, kad geriausia eiti savanoriauti, jeigu viduje yra stipri motyvacija, užsispyrimas. Laikui bėgant savanorio motyvai ir požiūris gali keistis, bet ta pradinė motyvacija padės „užsikabinti“ pradžioje. Linkėčiau apsišarvuoti kantrybe ir humoru. Ir dar – pradžioje labai norisi stiprių įspūdžių, norisi, kad kiekviena savanorystės diena būtų ypatinga, tačiau būna dienų, kai nieko gražaus ar įspūdingo neįvyksta, gali imti atrodyti, kad švaistai laiką, kad vaikai visai jo nevertina, kad tau nesiseka ir pan. Tada verta prisiminti, kad atėjai dėl jų, o ne dėl savęs. Kartais vaikams tiesiog reikia ištverti dar vieną dieną, ir tavo pastovus lankymasis dienos centre, pagarbus, švelnus elgesys jau yra didelė pagalba.