Užauginau dukrą, jai išvykus gyventi ir mokytis į užsienį, atsivėrė tuštuma. Pradėjau ieškoti, su kuo galėčiau pasidalinti laiku, meile, šiluma. Peržiūrėjau savanorius priimančias organizacijas, į kelias paskambinau, iš Carito vaikų dienos centro sulaukiau pakvietimo susitikti. Pokalbiui susitikome su tuometine vadove ses. Jolita. Tai labai šilta, išmintinga, mylinti vaikus moteris. Sunku jai turbūt buvo su manimi, nes aš ir pati nelabai žinojau, ko noriu, tik kad savanoriauti. Ji manęs paklausė, ar aš norėčiau savanoriauti su vaikais, kurių yra trys grupės pagal amžių, ar dirbti su dokumentais, ar ruošti maistą vaikams. Aš nežinojau, ko noriu, leidau spręsti jai pačiai. Po kelių dienų sulaukiau Jolitos pasiūlymo atvykti savanoriauti į dienos centro paauglių grupę. Tai mane išgąsdino, žinojau iš savo patirties auginant dukrą, kad nėra paprasta su paaugliais atrasti bendrą kalbą. Dabar, atsigręžusi atgal, esu labai dėkinga už suteiktą šią galimybę. Su paaugliais būti, draugauti, bendrauti buvo labai įdomu. Laikas su jais leido pamatyti, kokių patirčių ir išgyvenimų turi vaikai ir kaip jiems reikalinga suaugusių žmonių pagalba.

Ryškus mano pirmas susitikimas su paaugliais. Atėjau sutartu laiku, atidarau duris, matau paaugliai sėdi, ruošia namų darbus (man labai baisu), tad sakau: – „Laba diena!“ Tylu, tik sulaukiu atsakymo iš vienos mergaitės: – „Ne laba diena. Uždaryk duris“. Uždariau aš tas duris ir nukiūtinau pas Jolitą prašyti pagalbos. Įdomiausia, kad po poros metų su ta mergaite tapome labai artimos, abi susitikdavome kas savaitę, leisdavome kartu laiką, buvau tas žmogus, su kuriuo ji dalindavosi savo išgyvenimais ir džiaugsmais. Smagiai pasijuokdavome prisiminusios mūsų pažinties pradžią.

„Vilties angelo“ vaikų dienos centre savanoriavau apie penkerius metus. Per tą laiką mačiau, kaip auga vaikai, kaip jie keičiasi, tampa brandesnėmis asmenybėmis, pilnamečiais ir pradeda savarankišką gyvenimą. Visus tuos metus labiausiai mane žavėjo dienos centre dirbantys žmonės. Jų atsidavimas, išradingumas, gerumas, stiprybė, įžvalgumas, teisingumas ir meilė vaikams (galėčiau tuos epitetus vardinti be galo). Turbūt dėl visų tų dalykų vaikai ir eina į „Vilties angelą“, nes randa tai, ko neturi namuose.

Paauglių grupės vadovė Anžela, su kuria aš ir praleidau daugiausia laiko bendraujant su paaugliais, graži, jauna, iš išorės trapi moteris, bet tokia autoritetinga vaikų akyse! Ji drąsiai pabardavo, sudrausmindavo ir visi jos klausydavo, ją gerbdavo. Turiu prisipažinti, kad net ir aš jos neklausyti bijojau:) Tačiau Anželą visi mylėjo, nes tiek ji, tiek visi darbuotojai tokios plačios širdies, jie tiek daug daro, kad vaikai būtų laimingi!!!

Sunku net prisiminti ir išvardinti, ką vaikai veikia. Jiems pasiūloma visokiausių užsiėmimų, konkursų, loterijų, varžybų, žaidimų, kviečiami lektoriai, vykstama į ekskursijas ir Lietuvoje, ir užsienyje, vasaros ir rudens stovyklas, rengiami kino filmų vakarai, organizuojamos šventės, kepami pyragai, švenčiami gimtadieniai ir dar daug visokių kitokių renginių. Be visų tokių malonių ir didelių dalykų vaikų dienos centro darbuotojai stebi ir rūpinasi, kad kiekvienas atėjęs vaikas nebūtų alkanas, kad turėtų šiltus batus, striukę, kuprinę, mokyklinius reikmenis.

Ši mano patirtis suteikė supratimą, kad nėra blogų ar sunkių vaikų. Reikia kiekvieną priimti tokį, koks jis yra, mylėti, stengtis suprasti ir kad jis jaustų, jog kažkam rūpi, yra svarbus. Savanorystė mane išmokė nuolankumo, atjautos, paprastumo, suteikė džiaugsmo pajusti bendrystės jausmą. Sutikau būrį žmonių, kurie dirba ne dėl materialinės gerovės, o iš pašaukimo darydami gera artimui, ir tai man buvo atradimas dėliojant savo vertybes. Ačiū jums už dovanasJ

Sveikinu 30-ojo gimtadienio proga Carito vaikų dienos centro „Vilties angelas“ darbuotojus, kurie savo stebuklingomis galiomis „bjauriuosius ančiukus“ paverčia „gulbėmis“. Iš viso širdies linkiu jums stiprybės šiame darbe, o vienišiems ir liūdniems vaikams linkiu atrasti kelią į jūsų dienos centrą!

Su meile!

Asta N.

Mano vardas Larissa Mikalauskas, man 20 metų ir aš esu iš Brazilijos. Birželio ir liepos mėnesiais buvau Lietuvoje, kad dalyvaučiau programoje Bring Together Lithuania, kurios misija – suteikti užsienio lietuviams galimybę pažinti šiuolaikinę Lietuvą ir įgyti profesinės patirties. Programos metu man teko garbė savanoriauti vaikų dienos centre „Vilties angelas“ ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai buvo neįtikėtina patirtis.

Ir anksčiau stengiausi savanoriauti – su tėvais ir močiute lankiau bažnyčią, aukojau, ruošiau maistą benamiams. Jau mokykloje mokiausi apie socialinius skirtumus ir turėjau didelį norą padėti žmonėms. Taigi, vidurinės mokyklos laikais savanoriavau. Lankiau slaugos namus, benamių organizacijas ir aklųjų namus – rinkdavau aukas ir leisdavau laiką su žmonėmis. Be to, vedžiau ispanų, anglų ir kompiuterinio raštingumo pamokas pagyvenusiems asmenims. Tačiau visada norėjau savanoriauti su vaikais, nes jie turi unikalų ir įkvepiantį gyvenimo būdą. Vaikų dienos centre „Vilties angelas“ ši svajonė išsipildė.

Prisipažinsiu, kad pirmosios savanorystės dienos buvo šiek tiek sunkesnės, nei tikėjausi. Pradėjau praktikuoti lietuvių kalbą, kurią išmokau Brazilijoje, tačiau bendrauti su vaikais buvo šiek tiek sunku. Ilgainiui tapo vis lengviau ir galėdavau daug laiko praleisti su mažaisiais, kurie amžinai gyvens mano širdyje.

Dienos centre vaikams organizavom užsiėmimus, o taip pat ir savaitės trukmės stovyklą. Kartu važiavome į Trakus, Anykščius, Grigiškes, Trakų Vokę, Skypark ir netgi dienos centre surengėme pižamų vakarėlį. Aš lydėdavau į namus kai kuriuos vaikus ir tai buvo vienas  mėgstamiausių momentų, nes pakeliui apie viską kalbėdavomės ir žaisdavome, turėjome galimybę vienas kitą geriau pažinti. Rūpinimasis vaikais nebuvo lengvas darbas, bet dienos pabaigoje atlygis buvo jų šypsenos, žinojimas, kad jiems smagu ir kad aš kartu buvau su jais.

Jau esu grįžusi į Braziliją, bet kiekvieną dieną pasiilgstu tų patirčių, kurias patyriau vaikų dienos centre „Vilties angelas“. Esu labai dėkinga, kad turėjau galimybę savanoriauti šiame nuostabiame centre ir už visus nuostabius žmones, su kuriais susipažinau per šį laiką. Man visada labai patiko brazilų kunigo Marcelo Rossi daina, kuri sako: „Ko mums reikia, kad būtume laimingi: mylėkite taip, kaip Jėzus mylėjo, svajokite, kaip svajojo Jėzus, galvokite, kaip Jėzus galvojo, gyvenkite taip, kaip gyveno Jėzus, pajuskite tai, ką jautė Jėzus, šypsokis taip, kaip šypsojosi Jėzus, ir dienos pabaigoje žinau, kad miegosime linksmiau”. Savanorystė puikiai reprezentuoja šią dainą. Kai vėl būsiu Lietuvoje, planuoju sugrįžti į „Vilties angelą“ – vieta nuostabi ir visi turėtų ten pabandyti savanoriauti!

Liepos 24 dienos su nekantrumu laukė vaikų dienos centro vaikai, jų broliai ir sesės, tėvai,  darbuotojai ir savanoriai. Tą dieną prasidėjo šeimų stovykla „Būkime drauge“, vykusi Bijūnų kaime, Trakų rajone.

Atvykus į stovyklavietę visi iškilmingai prisiekė būti džiugiais ir aktyviais stovyklautojais, priesaiką patvirtino pirštų antspaudais. Nuo tos akimirkos visi tapome viena didele šeima. Vakare jau laukė kūrybingi šeimų prisistatymai: žvelgėme į nupieštus šeimų portretus ir herbus, skambėjo šūkiai ir dainos.

Stovykloje mamos ir tėčiai džiaugėsi galimybe drauge su vaikais dalyvauti įvairiose kūrybinėse veiklose. Gaminome sapnų gaudykles. „Šią gaudyklę vešimės su savimi visur, kur keliausime“, – džiaugėsi tėtis Aleksandras. Darėme aitvarą, kuris simbolizavo vaiko ir mamos tarpusavio ryšį,  mokėmės jį paleisti. Kūrėme stiklo staigmeną – rankdarbį iš stikliukų.

Daug sportavome. Vaikai ir tėveliai galėjo save išbandyti įvairiose rungtyse. Estafetės visų buvo labai laukiamos. Stovyklautojai šaudė iš lanko, žaidė smiginį, krepšinį ir futbolą. Smagiai atlikome įvairias užduotis su Berno zenenhundo veislės terapiniu šuniu Happy. Džiaugėmės maudynėmis, šokinėjimu nuo lieptelio, tėvų vaikystės žaidimu „Ali baba“, diskoteka.

Vieną saulėtą stovyklos dieną keliavome į Trakus. Ten vyko šeimų fotosesija, kuri sukėlė šilčiausius jausmus, kai bendrai nuotraukai pozavo visi šeimos nariai. Viena mama su nuostaba prasitarė: „ čia pirmoji mūsų šeimos nuotrauka, kurioje esame visi kartu“. Plaukiojome laivu „Galvė“ aplink Trakų pilį. Aplankėme alpakų ūkį, sužinojome, iš kur kilo ir kaip į Lietuvą atkeliavo pirmosios alpakos, kuo jos minta ir kaip tarpusavyje bendrauja. Daug džiaugsmo suteikė jų maitinimas, glostymas, stebėjimas.

Kartu šventėme šv. Mišias, kurias aukojo kun. Aleksandras. Meldėmės, klausėmės Šventojo Rašto skaitinių, giedojome, ir, tikiu, kiekvienas dėkojome Dievui už stovyklos akimirkas, už kartu praleistą laiką, už tarpusavio bendrystę ir draugystę.

Paskutinį vakarą pradžiugino karšta pirtis su vantomis, kurias šeimos surinko žygio metu, kubilas, iš kurio niekas nenorėjo išlipti, ir ežero vandens gaivinanti vėsa.

Atsisveikinimas buvo liūdnas, su ilgesio nata. „Pajutau nenusakomą jausmą: buvau šalia nepažįstamų žmonių, vienus buvau tik mačius, su kitais bendravus tik telefonu, o kitų nė karto nemačius, bet jaučiausi sava, priimta“, – dalijosi viena mama. Į prisiminimų dėžutę, kurią pagamino vaikai, sudėjome stovyklos akimirkas, patirtis ir palinkėjimus. Ją atidarysime, kai vėl susibursime visi kartu.

Kartu stovyklavusi Božena Mežijevskaja

Dienos centro vaikai yra ypatingi ir unikalūs. Norėjosi unikalios patyriminės stovyklos, kurios metu ir pailsėtume, ir įgautume naujų patirčių, smagiai leistume laiką, tiesiog būtume iki išnaktų, užduotume ir atrastume atsakymus į nepatogius klausimus ir, aišku, pažintume save – unikalų ir tokį patį unikalų kitą.

Visus mokslo metus paauglių grupė turėjo socialinių įgūdžių užsiėmimus, kurių metu mokėsi atpažinti ir tinkamai reikšti savo jausmus, reflektuoti apie tai, kaip jaučiasi, ką patyrė užsiėmimų metu. Stovyklos metu džiugino ir stebino išmoktos pamokos. Pasako paauglys, kad pyksta ir nori likti vienas, o kitas jį girdi ir supranta, nueina į kitą erdvę.

Nuostabu, kad galėjome džiaugtis vienas kitu, Lietuvos gamta ir jos dovanomis, skaniu maistu, bendra patirtimi ir nepakartojamu laiku. O dar nuostabiau, kad paaugliai neišstumia Dievo, o priešingai, gvildena klausimus, susijusius su tikėjimu, dėkoja ir prašo malonių maldoje. Nors dalyvauti šv. Mišiose paaugliams yra iššūkis, bet piligrimystė jiems prasminga. Kai iš stovyklavietės keliavome iki Šv. Jokūbo bažnyčios, Joniškio kaime, viena paauglė, pamačiusi Galono ežerą pasakė: „Eina sau, kaip Jis (suprask – Dievas) gerai pavarė, kaip gražu,.. respektas Jam“.

Unikali gamta aplink sodybą nuolat džiugino akis ir ausis, ramino savo kvapais ir garsais. Tą jautėme visi ir visada, kadangi nuo ryto iki vakaro buvome lauke. Viliojantys gaiva ežerai, paslaptingos pelkės, pušų miškai, šienu kvepiančios pievos, smėlėti takai ir takeliai, skaniausių mėlynių ir žemuogių gausybė papildė ir praturtino veiklas, žaidimus, pokalbius. Baimė plaukti valtimi sumažėja, kai šalia plaukia karališkų gulbių šeima. Užklupusį liūdesį prablaško nuotaikingai žaidžiančios voverės. O kiek džiaugsmo ir nuostabos paaugliams kėlė skruzdės, vorai ir drugeliai!

Nepamirštamus įspūdžius paliko ir nekasdienės veiklos bei pirmi kartai. Azartiškas „Laser Tag“ įtraukė ne tik vaikinus, bet ir paneles, o ir vadovai bėgiojo ir džiaugėsi žaidimu. Jaudulys, azartas, adrenalinas, pergalės ir pralaimėjimai… Oho, kaip buvo karšta! Lygiai taip, kaip ir pirtyje. Tiems, kas pirtyje buvo pirmą kartą, nesinorėjo išeiti, o burbuliniame kubile dingo nuovargis ir įtampos, dvelkė ramybė.  Ne mažiau nepamirštamų akimirkų buvo ir žaidžiant vandens karą, futbolą, krepšinį, tinklinį ar „karštą bulvę“. Kiek juokingų kritimų ir kurioziškų situacijų! Bet visų smagiausia yra maudytis ežere, šokinėti nuo lieptelio, nardyti, pliuškentis, netikėtai aptaškyti draugą ar tiesiog plūduriuoti ant milžiniško pripučiamo rato. O kaip be žvejybos! Merginos išmoko užmesti meškerę, o vaikinai  džiaugėsi ir gyrėsi savo laimikiais. Savanoris Matas žvejojant dar spėjo atsakinėti ir į karštus vaikinų klausimus. Puikus laikas prie ežero ir ežere!

Unikali savaitė. Viena prasmingiausių savaičių metuose. Kai visos bėdos, nerimas lieka Vilniuje. Kai gamtos apsuptyje gali džiaugtis ramybe. Sukurtoje saugioje aplinkoje gali ilsėtis ir džiaugtis paprastu buvimu. Paprastu, bet ypatingu, kai tave girdi, mato, priima tokį unikalų, koks esi. Mūsų paaugliai, kaip ir visi kiti paaugliai, nori būti matomi ir priimti, o stovykla – ta vieta ir laikas, kai tai buvo išpildyta. Septynios dienos tiesiog ištirpo. Grįžtant į Vilnių vienas paauglys sako: „Ir vėl reikia laukti metus… Kodėl taip ilgai?..“

Nuoširdžiai dėkoju visiems stovyklautojams už nepakartojamą patirtį, nuoširdų juoką, šypsenas, laimingas akis. Šį patyrimą sunku perteikti žodžiais, bet tai liko mano širdyje ir tuo džiaugsmu dalinuosi su jumis. Tai didelė dovana paaugliams.

Drauge stovyklavusi Justyna Sivinskė

Kaip atėjai į dienos centrą „Vilties angelas“? Kiek tau buvo metų?

Su „Caritu“ ir „Vilties angelu“ susipažinau, kai man buvo maždaug 13–14 metų. Čia buvau iki aštuoniolikos (tada buvo taisyklė, kad nuo pilnametystės jau reikia po truputį „atsijaukinti“ ir žengti savarankiškumo keliu). Man jau keturiasdešimt vieneri. Neprisimenu, kaip atėjau… Greičiausiai kažkas pakvietė… Atrodo, kad mane pakvietė susipažinti su Džeku, savanoriu iš užsienio, kuris norėjo apmokėti mano akies pagražinimo operaciją.

Kokios įsimintiniausios akimirkos?

Visada laukdavau savaitgalių, nes tada buvo galima ateiti į dienos centrą ir fainai praleisti laiką ir netgi pavalgyti . Čia buvo įvairūs mokymai berniukams, mergaitėms. Apie lytiškumą ir pan. Iki šiol prisimenu vasaros ir rudens stovyklas. Prisimenu, kaip joms ruošdavomės ir kaip smagiai gyvendavome tose stovyklose. Įsiminė šv. Velykos ir labai smagios vaikų „velykėlės“.

Kokia buvo tavo vaikystė? Koks buvai vaikas?

Pirmiausia, tai nepasitikinti savimi. Labai. Taip jausdavausi dėl to, kad mano viena akis buvo kitokia… Dėl to teko patirti daug patyčių, nejaukių nužvelgimų ir pan. Bet dienos centre jaučiausi gerai. Nebuvau labai išdykusi. Prisimenu, kad visada siekdavau atkreipti vadovų dėmesį.

O kaip gyveni šiandien?

Išvykusi į Panevėžio miestą mokytis susipažinau su Vytautu. Susituokėme ir jau 2024 m. švęsime dvidešimtąsias vestuvių metines. Turime vienintelį sūnų Saulių. Jam 17 metų. Visokių duobių teko visiems trims pereiti, bet jas įveikėme, gavome patirties ir sustiprėjome visomis prasmėmis. Pavyko per gerą dešimtmetį sukurti verslą, kuris šiuo metu pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nebuvo lengva, bet mums pavyko.
Manau, kad gyvenimas susiklostė gerai. Visada gali būti geriau ar blogiau. Bet dabar tie metai, kai pradedi jausti gyvenimo džiaugsmą, kai moki pasidžiaugti labai paprastais dalykais, įkvėpti daugiau oro ir tęsti gyvenimą. Šiuo metu visą savo laiką atiduodu šeimos verslui. Kuriame dar vieną sritį, nes niekada negali žinoti, kaip bus su pirmuoju verslu.

Kokios tavo dabartinės svajonės?

Neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Daugiau man nieko ir nereikia… Gali turėti VISKĄ, bet nesijausti laimingas. Aš dabar jaučiuosi laiminga. Kaip gera yra gyventi.

Kokias gyvenimo pamokas esi išmokusi?

Na, jeigu labai smarkiai neišsiplečiam į įvairias mano gyvenimo peripetijas, tai išmokau išlaikyti ramybę ir kantrybę. Kad priimčiau teisingus sprendimus, turiu būti neaudringa, t. y. emociškai rami ir kantri, nes reikia išlaukti ir stebėti, kaip viskas susidėlioja taip, kaip reikia. Išmokau sunkumuose įžvelgti galimybes. Buvo laikas, kai teko inicijuoti fizinių asmenų bankrotą. O tai reiškia, kad viską, ką kūrei, net namus, prarasi. Prisimenu vieną skambutį, kurio metu įžvelgiau galimybę ir pradėjau veikti, ieškoti išeities. Mums pavyko viską išsaugoti ir atstatyti mokumą. Bankroto procesai, kurie tęsėsi net penkerius metus, yra praeitis. Dabar išeinu su arbatos puodeliu į savo kiemą ir taip gera. Ir atrodo, kad nebuvo sunku. Nors tuo metu taip neatrodė.

Kas svarbu būnant mama?

Svarbu, kad sūnus būtų sveikas ir jaustųsi laimingas, nevienišas.

Kas tau yra laimė?

Tam tikrais laiko tarpais laimės jausmas būna, matyt, skirtingas dėl įvairių priežasčių. Šiuo metu jaučiuosi laiminga, kai turiu laiko susitvarkyti namus, pabūti su šeima ir draugais prie laužo, skirti laiko sau, neskubant atsigerti terasoje arbatos, susitvarkyti gėlyną ar pasodinti naują augalą. Pavargstu nuo bėgimo, skubėjimo. Ir kai galiu nebeskubėti, jaučiuosi labai gerai.

Esame palaiminti, kad galėjome būti šio gražaus ir nepakartojamo įvykio liudininkais. Džiaugiamės galėdami palydėti mūsų dienos centro vaikus jų tikėjimo kelionėje!

Dieve, laimink kiekvieno iš jų kasdienybę, apgaubk savo tėviška globa ir meile.

Justyna, kokia jūsų dienos centre „Vilties angelas“ kelionės pradžia? 

Studijavau socialinį darbą, įstojus turėjome teisę rinktis pirmus dalykus, žinojau, kad noriu būti su vaikais, tad mokiausi labai kryptingai. Norėjau ir savanoriauti, tad pirmiausiai į „Vilties angelą“ atėjau kaip savanorė, o vėliau 2009 metais sulaukiau pasiūlymo įsidarbinti. Prisimenu pirmą pokalbį „Vilties angele“, daug kalbėjome apie vaikus, kaip juos matau.

Ir ką pavyko pamatyti? Kokie tie vaikai?

Tuo laiku visuomenėje buvo ryškiau matomi sluoksniai: daugiau nelygybės, daugiau skurdo, pavyzdžiui, vieniems viskas buvo prieinama, o kiti neturėjo pieštuko. Tai galiu paliudyti ir iš savo asmeninės mokyklinės patirties: mokiausi klasėje, kurioje socialinė atskirtis buvo itin ryški. Jautėsi skirtingas net ir pačių mokytojų požiūris į vaikus. Ačiū Dievui, po dviejų metų mano klasę išskyrė. Atėjus į „Caritą“ surezonavo ši mokyklos patirtis – čia irgi sutikau vaikų, kurie visuomenėje nepritampa, yra atstumiami. Nebijojau prie tokių vaikų prieiti, man norėjosi su jais draugauti, nes jie tokie patys, kaip visi vaikai, kuriems reikia meilės, apsikabinimų, dėmesio. Kuo daugiau keliantis iššūkių ar sunkiau sukalbamas vaikas, tuo labiau norėjosi su juo būti.

Kokią patirtį pavyko sukaupti dirbant centre?

Išbandžiau skirtingų veiklų: koordinavau pozityvios tėvystės grupes, kuravau savanorius, praktikantus, vedžiau individualias konsultacijas, kuriose susitinkama dviese su vaiku. Net ir būdama motinystės atostogose stengiausi dalyvauti bendrose dienos centro Mišiose ar aplankydavau juos stovyklaujančius, nes norėjau pamatyti, neatitolti.

Džiaugiuosi, nes dar matau prasmę. Galvoju ir apie galimybes, kurias padovanojo šis centras: ne tik vaikus, bet ir šeimas, moteris, pagalbos grupes. Tai patirtys, kurios plečia…

Kuri veikla artimiausia ar prasmingiausia?

Mąsčiau, kad su paaugliais aš nedirbsiu, bet visai nieko. Su jais draugaujame jau antrus metus – kartu sukūrėme gražų santykį, žinoma, kyla daug iššūkių, bet jų reikia, kad būtų įdomu. Labai patiko individualus konsultavimas, kai susitikus su vaiku išsikeliamas tikslas ir bandoma jį pasiekti. Per kokius dešimt ar dvylika susitikimų tikslingai dirbama, kad judėtume išsikelto rezultato link. Pavyzdžiui, vienas berniukas mokėsi valdyti pyktį ir kaip tai atpažinti, nes pastebėdavome simptomus: rankų kumščiavimą, draskymąsi. Ištikus pykčio priepuoliui mokėmės, kaip tai suvaldyti, kokie būdai veikia. Atradome, kad padeda išėjimas į kitą kambarį, muzikos klausymasis per ausines, apsigaubimas kapišonu ar antklode, rėkimas į pagalvę. Jis po to nešiodavosi minkštą kamuoliuką, į kurį rėkdavo. Šiuos sprendimo būdus atradome per 10 susitikimų.

Su kita mergaite mokėmės higienos: praustis, valytis dantis. Kiekvieną kartą prieš ir po susitikimo išsivalydavome dantis, valėme ir lėlei, meškučiui. Žiūrėjome filmuką, kaip tinkamai tai daryti, kiek pastos užsidėti.

Viena mergaitė norėjo mesti svorį, tad kalbėdavome apie sveiką gyvenseną. Ji man sakydavo: o tau ne gėda su manim bėgti per Vilniaus centrą? Kur man gėda, gi pilna bėgiojančių žmonių. Tai mūsų tikslas buvo truputį numesti svorio, pradėti sveikiau gyventi, kartu tikslu tapo ir siekis pakelti savivertę – juk nieko tokio prabėgti pro prezidentūrą. Mergina nerimaudavo sakydama, kad pastato kamera filmuoja, tai siūlydavau jai pamojuoti, kažkas už tos kameros nusišypsos.

Per tokius kasdienius dalykus ugdoma asmenybė, charakterio bruožai, jie pastiprinimai, o kai kas nuslopinama. Viskas vyksta mažais žingsniukais. Man kaip darbuotojai – tai kompetencijų auginimas, už tai, kur dabar esu, galiu dėkoti „Vilties angelui“, visiems vaikams, mamoms, kurias sutikau, darbuotojams, savanoriams.

Atrodo, kad bendradarbiavimas su šeimomis yra neatsiejamas norint padėti vaikui. Kaip palaikote ryšį?

Labai priklauso nuo šeimos – vienoms reikia tik užimtumo, kad vaikas nebūtų gatvėje, kad neįsitrauktų į žalingų įpročių vartojimą. Kiti tėvai pagalbos ieško sąmoningai, ypač tie, kurių vaikai turi specialiųjų poreikių, nes jiems išbūti valstybiniuose būreliuose yra sudėtinga, kartais jų net nepriima. Centre lankėsi Aspergerio sindromą turintis berniukas, kuriam buvo taikomas namų mokymas. Vaikas labai mėgo žaisti futbolą, šeštadieniais lankydavosi ir žaisdavo Vilniaus socialiniame klube, bet kartą kažkas įvyko ir nustojo ten eiti. Berniuko tėtis kreipėsi į mus, suprasdamas, kad kiekvieną dieną ateiti vaikui čia būti sudėtinga, tad sutarėme dėl karto. Aišku, kol jis galėjo ateiti į trijų vaikų grupę, jam teko lankyti dešimt konsultacijų su manimi, dešimt su psichologu ir tada penkias konsultacijas su abiem specialistais. Tik tada pasikvietėme jį į grupę. Tad daugiau nei du mėnesius dirbome, kad vaikas galėtų įsilieti į grupę.

O kitos šeimos, kurias nukreipia seniūnijų darbuotojai, turi leistis priimti mūsų pagalbą: ateiti į psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijas, turi lankyti socialinių įgūdžių grupes. Tiesą sakant, jie neturi teisės rinktis, jei nori atgauti savo vaikus ar kad būtų nutraukta atvejo vadyba. Šeimos, kurios atviresnės, kurios mažiau išgąsdintos socialinių darbuotojų, yra linkusios bendradarbiauti. Kartu mokome ir tėvus, kaip kurti ryšį su vaiku, nes dauguma mūsų vaikų buvo bent kartą paimti iš šeimos ar pusmetį turėjo laikinus globėjus. Tad tą nutrūkusį santykį reikia atkurti – iš naujo mokytis, kaip būti kartu.

Yra šeimų, kurios bendrauja tik telefonu, kartais kalbame trisdešimt minučių, bet pokalbis būna nuoširdus ir gilus. Pavyzdžiui, kalbėjau su mama, kurios mergaitė purškėsi dezodoranto ir taip svaiginosi vonioje. Mama nežinojo apie tokį svaiginimosi būdą – po rankšluosčiu sau purškiesi, apsvaigsta galva ir alpsti. Kalbėjome su mama, kokie tie būdai, kaip kalbėtis su dukra jos nepuolant, neišgąsdinant ir nenutraukiant ryšio. Net ir dažnai nesusitinkant šeimos žino galimybę paskambinti ir pasikalbėti, nes bus išgirstos. Labiausiai priklauso nuo to, kaip vaikas rūpi šeimai – arba ieškos pagalbos, arba palieka jį savieigai.

Ar šie vaikai yra mylimi?

Vaikai turi tėvus, kurie už juos atsakingi. Ir jie tikrai juos myli, tik jų meilė nėra išpuoselėta ar idealizuojama – kaip sugeba, taip myli. Jei meilę suvokia per daiktų pirkimą, tai jie taip parodo savo jausmą, kartais meilė atskleidžiama per griežtą auklėjimą: kad niekur nelįstų, niekas neatsitiktų. Jie taip saugo. Būna, kad tėvai myli suteikdami daug laisvės, tik paskui nežino, ką su tuo daryti, bet tai jų pasirinkimas. Sau irgi turiu priminti, kad jie taip myli vaikus, ir neturi mylėti taip pat, kaip aš savus. Skiriasi šeimos modeliai, patirtis, auklėjimo suvokimas, yra nusistatę kitokias ribas. O aš šiuos vaikus myliu taip, kaip myli „Carito“ bendruomenė, kaip socialinė darbuotoja. Tai suvokus visi reikalai labai supaprastėjo. Ir man gražu mokytis priimti kitokį, būti tolerantiškai kitokiems sprendimams, nes kiekvienas mokosi iš savų patirčių.

Pastebiu, mamoms irgi gera tarpusavy pasidalinti, matyti, kaip viena moka pasirūpinti buitimi, bet nemoka užtikrinti emocinio saugumo, o kita priešingai –  patenkina emocinį poreikį, bet vaikas žiemą neturi batų. Viena iš kitos daug ko mokosi, pavyzdžiui, viena sako, jog prieš miegą atima telefonus, o kita dalinasi, kad tiesiog atjungia Wifi ryšį. Per tokius kasdienius paprastus dalykus matyti, kad rūpesčiai panašūs, bet skiriasi sprendimo būdai.

Socialinio darbuotojo kasdienybė: ar kyla noras keisti pasaulį, išgelbėti vaikus, parodyti jiems šviesą, kitokias galimybes?

Pirmais antrais metais norėjau gelbėti pasaulį. Po to atėjo suvokimas, kad jie patys turi suvokti tą kitokio gyvenimo galimybę. Dabar man svarbu parodyti paaugliams alternatyvų. Jie gali įnikti į telefoną, bet gali ateiti su manim žaisti krepšinį. Kai pamato, jog mėtau į krepšį, jie prisijungia žaisti drauge. Visada galima rinktis – nenumenkinant jų pasirinkimo parodyti, kad gali būti kitaip. Mano siekiamybė nėra mokyti ar teisti jų pasirinkimus, o priimti vaikus tokius, kokie jie yra. Ir būti šalia, palaikyti, parodyti kelią, to užtenka.

Yra paauglių, kurie nemoka skaityti, tad važiuojant traukiniu paprašau paskaityti stoties pavadinimą ir užtenka kad ir tiek. Jei sėdėčiau dvi valandas ir liepčiau skaityti, moksleivis kitąkart nebeateitų, be to, per dvi valandas skaityti neišmoktų. Reikia matyti plačiau – kad išmoktų pasidaryti valgyti, galėtų susikrauti kuprinę į žygį, išmoktų ateiti ir būti laiku, išdrįstų pasakyti „ne“, jei draugas siūlytų parūkyti – mokyti gyvenimiškų dalykų, buvimo šalia. Parodyti, kad šalia to, ką turi dabar, yra daug galimybių. Socialiniam darbuotojui irgi svarbu ateiti be tos pasaulio gelbėtojo kaukės, kad vaikai išėję bus prezidentai. Gal bus kasininkė, gal pardavėja, bet laiminga.

Dirbant ugdomąjį darbą sudėtinga iškart pamatyti rezultatą, įdirbį. Kaip tai pastebima dienos centre?

Žinau daug sėkmingų pavyzdžių, net sudėtinga išskirti vieną atvejį. Kai pradėjau čia dirbti, buvo berniukas, kuriam buvo sakoma, jog iš jo nieko nebus. Dabar vaikinas užima aukštas pareigas, yra sukūręs šeimą. Nurašant žmogų nesuteikiama galimybė, o jam pavyko kuo puikiausiai.

Buvo šeima, kurios vaikai imdavo duoną ir slapta valgydavo po stalu. Pamatydavę patinkantį daiktą, jį čiupdavo, jiems būdavo sudėtinga komunikuoti. Vėliau išmoko anglų kalbą, dirba svetur, bet tai pasiekė, nes aštuonerius metus lankydavosi dienos centre. Pamenu mergaites, kurios stovykloje gulėdavo ir murkdavo kaip katės, prašydamos paglostyti pilvą – dabar įgijusios socialinių įgūdžių dirba kasininkėmis.

Ateinantys čia dirbti turi suvokti, jog tai ne fabrikas, negalima per dieną pagaminti ką nors apčiuopiamo ir kasdien tą įgūdį vis gerinti. Po kelerių metų pastebimi skirtumai, kai ne kumščiu trenkiama kitam, o pasakoma, kad pykstu ant tavęs.

Kur šioje tarnystėje sutinkate Dievą?

Visur. Kartais ieškant utėlių, kartais kerpant nagus, tvarkant patalpas. Tada, kai paprašo pagalbos ir nepasakai ne. Dievas siunčia žmones, kuriems gali padėti. Ir siunčia tiek, kiek gali pavežti.

Vienas dėstytojas universitete pasakojo, kad krikščioniško žvilgsnio socialiniams darbuotojams reikia tam, kad nieko neatstumtum, nes gali būti šlykštu, sunku prieiti prie benamio. Tikrai kiekvienas, kuris ateina į „Vilties angelą“, yra priimamas. O jei tuo metu negalime suteikti pagalbos, padedame rasti, kur ji būtų pasiekiama – durų neuždarome. Draugystė su Dievu labai remia ir padeda išbūti sunkumuose.

Nereikia Dievo ieškoti katedrose, Jis yra čia tarp mūsų, mažutėlių, kasdieniuose rūpesčiuose. Kai turi tikėjimą, turi stiprų užnugarį, o bendruomenėje tai tik dar labiau sustiprinama. Dienos centre yra maldininkų grupelė, kuri kasdien meldžiasi už vaikus, darbuotojus, savanorius. Žinojimas, kad meldžiasi už mane, stiprina ir drąsina. Man gražu, kai meldžiasi vaikai, kai siųsdami žvakę išsako savas intencijas ir jos būna labai paprastos: už šeimą, už mamą, kad ji negertų…

Advento metu verčiame specialius kalendorius, skaičiuodami dienas iki šv. Kalėdų. Vaikai kasdien sulaukia skanėsto ar kokio mažmožio.

Prieškalėdinės akcijos „Kitoks advento kalendorius“ metu visi norintieji kviečiami kasdien – dalintis: į šventinę dėžę įdėti po kokį daiktą, skirtą VA Carito dienos centrus lankančių vaikų šeimoms, – nuo higienos reikmenų, ilgiau galiojančių šventiškesnių maisto produktų iki mažų dovanėlių vaikams.

Rodo rūpestį

Akciją „Kitoks advento kalendorius“ inicijavusi VA Carito vaikų ir paauglių dienos centro „Vilties angelas“ savanorė Sigita pasakoja, kad gyvendama Azerbaidžane idėją pasiskolino iš vienos bendruomenės, kuri rengė analogišką akciją.

„Tiesiog kažkas iš pažįstamų feisbuke pasidalino plakatėliu apie kitokį advento kalendorių. Ten buvo parašyta mintis: vaikai kažką gauna, bet šeima ir kažką duoda kitiems žmonėms. Man patiko ta idėja“, – prisiminė moteris.

Pirmosios akcijos Lietuvoje metu Sigita su draugais priėmė advento dėžes maždaug dvidešimčiai šeimų.

„Mes, namuose, įprastai savo vaikams darome advento kalendorių. Kiekvieną dieną jie gauna ar kažkokį gardumyną, ar užduotėles. O tas atvirkštinis advento kalendorius reiškia, kad mes ne tik gauname, bet ir duodame: turime dėžę ir į ją kiekvieną dieną įdedame po kažkokį daiktą konkrečiai kitai šeimai. Žinome tos šeimos sudėtį, kiek joje yra žmonių, kokio amžiaus vaikai. Ir tada jau tiesiog, kaip įsivaizduojame, kas jiems patiktų. Tai gali būti ir skanėstas, ir rūbas, ir tiesiog šventinis dalykas“, – sakė Sigita.

Kartu „Vilties angelo“ savanorė akcentavo, kad didžiausia šios advento dėžės esmė – ne tiesiog sudėti daiktus ar jais paremti šeimą, o būtent suteikti jai džiaugsmo ir parodyti rūpestį.

Mintys sušildo

Pasak Sigitos, šiemet šeimų, kurioms būtų skirtos advento dėžės, dėl aktyvaus visuomenės įsitraukimo, išaugo 5 kartus. Dovanos pasieks daugiau nei 100 vaikų, lankančių „Vilties angelo“ ir kitus Vilniaus arkivyskupijos parapijų Carito dienos centrus, šeimas Eišiškėse, Lentvaryje, Siužionyse, Švenčionėliuose, Švenčionyse.

„Kai kurie vaikai man yra pasakoję, kad jie iš viso nešvenčia Kalėdų, nebūna kažkokio šventinio stalo ir panašiai. Tada pagalvojau, kaip mano vaikams yra smagu, kaip jie džiaugiasi. Aš žinau, kad tose šeimose yra visko – ir priklausomybių daug, ir kitko, bet, aš tikiu, tie tėvai nori turėti ir kitokių patirčių. Man atrodo, net jeigu nėra tradicijų namuose švęsti Kalėdas, giliai širdyje ir vaikai, ir tėvai vis tiek nori švęsti, turėti kažkokią džiugesnę dieną“, – teigė savanorė.

Tad Sigitai svarbiausia akcijos mintis – padėti sunkumus patiriančioms šeimoms atrasti tradiciją švęsti šv. Kalėdas.

Ji pasakojo apie emocijas, kurias išvysta šeimoms perdavus advento dėžes.

„Kaip jie nustemba, kai užmeta akį, pasižiūri… Tikimės, kad tai suteikia džiaugsmo. Didžioji dalis šeimų nežino ir nesitiki nieko panašaus. Tada pora dienų prieš šventes jie sužino, kad kažkas jiems suruošė tokią dėžę. Man atrodo, juos labai paliečia tai, kad čia ne šiaip iš dangaus nukrito, o kažkas ilgai, visas keturias savaites kiekvieną dieną stengėsi ir apie juos galvojo. Kiek aš esu girdėjusi atgarsių, tai juos labai paliečia“, – sakė savanorė.

Apie penkerių metų savanorystės patirtį Vaikų dienos centre „Vilties angelas“ kalbamės su Pauliumi Šidagiu, 25 metų medicinos studentu iš Vilniaus.

Kaip nusprendei pradėti savanoriauti? Ir kodėl pasirinkai Vaikų dienos centrą „Vilties angelas“?

Nuo studijų pradžios norėjau kokios nors papildomos veiklos ir priklausyti bendruomenei. Savanoriaudamas Lietuvos jaunimo dienose sutikau vieną savanorę iš „Vilties angelo“. Ji man papasakojo apie dienos centro kasdienybę, ir ne tik viską gražiom spalvom nupasakojo, bet pasidalino ir apie sunkumus. Aš neišsigandau ir po kiek laiko pradėjau savanoriauti su vaikais (7-11 m. vaikų grupėje –aut. patikslinimas). Prisimenu, kad pirmą dieną padėjau vaikams ruošti pamokas. Nebuvo lengva. Neužtenka žinių, kad padėtum padaryti namų darbus, bet reikia suprasti patį vaiką, paskatinti jį, motyvuoti.

Kokios buvo tavo pirmosios patirtys dienos centre ir pirmieji iššūkiai?

Pradžioje reikėjo daug ko išmokti: kaip bendrauti su skirtingais vaikais, kaip spręsti jų tarpusavio konfliktus. Tam prireikė nemažai kantrybės. Savanorystės pradžioje buvo sunku suvokti ir priimti, kad ne visada gali padėti, tiesiog negali išspręsti kai kurių situacijų. Praleisdauvau su vaikais 3 – 4 valandas per dieną, bet tas vienas kartas per savaitę neduoda akivaizdaus rezultato. Reikėjo išmokti savęs nespausti, bet surasti savo vietą: kaip aš galiu būti su vaikais, kokiomis savo savybėmis ar žiniomis galiu čia dalintis?

Kokią savo vietą suradai dienos centre?

Supratau, kad esu linkęs į edukaciją, mokymą. Neblogai sekėsi padėti vaikams ruošti pamokas.

Man pavykdavo vaikus motyvuoti, sudominti. Stovyklose organizuodavau veiklas, kur vaikams suteikiama žinių. Visada stengiuosi atrasti būdų, kaip perteikti informaciją ne sausai, o praktiškai ir interaktyviai.

Paskutiniu metu dienos centre suradau ir vieną iš savo pomėgių, kuris man teikia daug malonumo, – video kūrybą bei fotografiją.

Kaip matai čia ateinančius vaikus? Kokie jie? Kelis paauglius mokai individuliai matematikos, chemijos. Kaip sekasi?

Man nėra sunku pastebėti čia esančių vaikų galimybes. Sunku girdėti nuomones, kad šitas vaikas žemesnio supratimo lygio, arba kad jis nesugeba susikaupti, jam nesiseka mokslai… Stengiuosi matyti, kad kiekvienas vaikas turi paslėptų gebėjimų. Jų aplinka juos slopina. Noriu ne tik žinias perteikti, bet ir vaikams parodyti, kad jie sugeba, kad jie gali siekti daugiau… Gyvenimas nepasibaigia tuo, jog jie auga tokioje šeimoje, tokioje aplinkoje…

Man nieko nesako, kad vaikas gauna blogus pažymius. Su paaugliu mokausi kelias valandas, paskui jis puikiai padaro užduotis. Svarbu juos motyvuoti, parodyti jų stipriąsias puses, surasti kiekvienam individualiai tinkamą mokymosi būdą. (Per keletą metų bendravimo sukurtas santykis irgi nemažai prisideda prie lengvesnio mokymosi). Nebereikia iš naujo su vaikais susidraugauti.

Daug vasarų važiavai su vaikais ir paaugliais į stovyklas, dalyvauji išvykose, ugdomuosiuose savaitgaliuose. Kokios patirtys? Kokie įspūdžiai?

Susitinkant vaikus vieną kartą per savaitę, sunku jiems padėti, tiesiog yra per mažai laiko net su jais susidraugauti. Stovyklose yra žymiai daugiau progų ir laiko kurti artimesnį santykį, galiu pamatyti, kaip jie keičiasi, auga, bręsta. Organizuodamas stovyklas ir išvykas atradau gerą ryšį su darbuotojais ir savanoriais. Tas irgi labai daug duoda ir motyvuoja. Galime kartu dirbti dėl vaikų. Matomas rezultatas yra būtent tada, kai ne po vieną kažką darome, o kartu nusprendžiame, organizuojame, paskui aptariame.

Dabar tu savanoriauji paauglių grupėje. Kaip sekasi?

Prieš dvejus metus buvau šiek tiek atitrūkęs nuo dienos centro. Bet mane pakvietė važiuoti su paaugliais į vasaros stovyklą. Lengvai sutikau, nes pažinojau vadovų komandą ir buvo įdomu pamatyti užaugusius vaikus. Nebuvo sunku įsijungti į grupę.  Jaučiausi radęs savo vietą.

Su paaugliais reikia mažiau ribų… Reikia tyliai laukti, kol jie patys pastebi, ką jie blogai daro. Jie dažniau rodo savo iniciatyvą, kurią itin svarbu pastebėti ir skatinti. Tarp paauglių yra mažiau tarpusavio konfliktų, bet labiau galima įžvelgti jų asmenines problemas. Tada reikia mokytis prie jų prieiti, juos išklausyti, kalbėtis. Paaugliai daug metų yra kartu, gerai jaučiasi tarpusavyje. Vakarai kartu… Visi – kaip viena komanda ir paaugliai, ir vadovai.

Kas tave motyvuoja savanorystei?

Pagrindinė motyvacija yra tai, kad jaučiuosi šitos bendruomenės dalimi, jaučiuosi priimtas, apsuptas nuostabių žmonių. Pradžioje galvojau, kad savanoriausiu iki tol, kol pradėsiu dirbti ar kol sukursiu šeimą. Dabar manau, jog savanorystė nebūtinai turi kada nors nutrūkti. Ir jeigu aš čia galiu save atskleisti, parodyti savo įvairias geras savybes, dalintis patirtimi, tai ir motyvuoja tęsti. Savanoriaujant svarbu pamatyti, kaip vaikai paauga. Jeigu savanoriauji trumpai, tai negali pamatyti darbuotojų ir savanorių darbo rezultatų.

Kaip savanorystė tave keitė? Ko išmokai?

Aš irgi brendau per visą tą laiką. Patirtis augo. Čia yra vieta, kur galiu drąsiai pasakyti, kad kažko nemoku, galiu būti atviras. Yra dalykų, ką sugebu, ką galiu daryti, bet yra dalykų, kurių nemoku. Čia esu laisvas tai pasakyti. Ir naujiems savanoriams pasakau, kad čia nėra jokios prievartos, kiekvienas prisidedame taip, kaip mokame, ir taip, kaip patys jaučiamės geriausiai. Dabar mokausi išklausyti. Šis įgūdis vėliau man bus labai naudingas ir mano profesiniame kelyje, ir bet kur kitur gyvenime.

Kaip pakviestum žmones savanoriauti? Ir kokios savybės yra labai svarbios savanoriaujant Vaikų dienos centre?

Yra laikas darbui, studijoms, draugams, šeimai, bet svarbu, kad kiekvienas žmogus surastų vietą ir bendruomenėje. Ką mes kiekvienas galime suteikti bendruomenei? „Vilties angele“ yra daug erdvės ir laisvės tai atpažinti. Paskutiniu metu supratau, kad labai svarbu mokėti išklausyti vaikus ir paauglius, neturint išankstinio nusistatymo apie juos ir neskubant pateikti savo asmeninės nuomonės.

Ypač svarbus yra balansas tarp tvirtos nuomonės, aiškių ribų bei kūrybiškumo, mokėjimo pakvailioti, mokėjimo pačiam pabūti vaiku. Jeigu vaikai, paaugliai tave gerbia, bet kartu jiems smagu su tavimi leisti laiką, pasidžiaugti, išdykauti, tai ir reiškia, kad suradai, kaip būti vaikams ir autoritetu ir draugu.

Lina Gervytė-M.

Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos Caritas vaikų dienos centro „Vilties angelas“ socialine darbuotoja Anžela Čikiliova apie darbą dienos centre su sunkumus patiriančių šeimų vaikais ir paaugliais.

Kaip atėjai į dienos centrą? Kokia buvo pradžia?

Atėjau į dienos centrą prieš trylika ar keturiolika metų. Aš studijavau socialinį darbą ir turėjau atlikti praktiką. Ieškojau praktikai veiklos su vaikais. O „Vilties angelas“ buvo labai arti universiteto, tai ir pasirinkau.

Koks buvo pirmas įspūdis?

Buvo labai geras įspūdis. Jauki vieta. Dirbau 7-11 metų vaikų grupėje. Pirmas atėjimas pas vaikus mane pačią labai nustebino. Aš galvojau, kad vaikai taip greitai manęs neprisileis. Bet jie patys priėjo, apsikabino. Tie pirmi sutikti vaikai man iki šiol yra labai artimi, įdomu ir svarbu žinoti, kaip jie gyvena.

Kas buvo sunku, juk dar visai neturėjai socialinio darbo patirties?

Sunkiausia buvo sužinoti vaikų šeimų istorijas. Buvo sunku priimti tai, kaip jie gyvena. Man atrodė nesuvokiami dalykai. Matau vaikus besišypsančius, judrius, sunku patikėti, kad jie dažnai gyvena labai sunkiomis sąlygomis.

Atrodė, kad man sekėsi užmegzti ryšį su vaikais. Po keturių mėnesių praktikos jie man labai rūpėjo, norėjosi ir toliau palaikyti su jais ryšį. Po praktikos likau savanoriauti. Žinojau, kad noriu dirbti socialinį darbą. Man patiko, kad „Vilties angele“ įtvirtinta darbo su vaikais, su šeimomis, su savanoriais sistema. Po metų savanorystės dienos centre reikėjo darbuotojos, tada ir pasiūlė man.

Ar skyrėsi buvimas su vaikais, kai buvai praktikantė ar savanorė ir kai jau tapai dienos centro darbuotoja?

Skyrėsi. Ir buvimas su vaikais, ir supratimas apie dienos centro veiklos organizavimą. Supratau, kiek daug yra administracinių, organizacinių darbų, kad veiklos vyktų. O būdama su vaikais turėjau būti griežtesnė, nubrėžti ribas įvairiose situacijose. Reikėjo matyti komandą, kolegas, savanorius.

Dabar jau kelinti metai esi atsakinga už dienos centro paauglių grupę, kaip atsitiko, kad pradėjai dirbti su paaugliais?

Grįžtant iš motinystės atostogų, dienos centro vadovė uždavė man klausimą, su kuo norėčiau dirbti. Norėjau tęsti veiklas su tais vaikais, kuriuos pažinojau, bet jie jau buvo paaugę. Sutikau, nors nebuvau labai užtikrinta savo sprendimu.

Ir kaip sekėsi?

Pati nustebau, kad su paaugliais dirbti yra labai įdomu. Grupėje buvo daug padūkusių berniukų, buvo nelengva. Kartais tikrai nežinodavau, ką daryti. Bet po truputį man pavyko su jais susidraugauti, pelnyti jų pasitikėjimą ir pagarbą. Atsimenu, kaip vienas paauglys, pamatęs mane naujai atėjusią, pasakė: „O atėjo šita karvė.“ Kitą dieną reikėjo eiti su juo apsipirkti. Jis atėjo, o aš jo paklausiau: „Ar eisi su karve apsipirkti?“ Mačiau, kad jis susigėdo. Ir kai parodžiau, kad nepriimu giliai į širdį jo įžeidimo, tai berniuką paveikė.

Visuomenėje gajus stereotipas, kad paaugliai, o dar labiau paaugliai iš sunkumus išgyvenančių šeimų yra rizikos grupė. Jie pavojingi. Jie gąsdina „normalius“ žmones. Ką tu apie tai pasakytum?

Paaugliai yra nuostabūs. Matau, kaip žmonės žiūri į paauglius tarsi į kokius ateivius ar labai nenormalius… Šita nuostata buvo visais laikais. Visada suaugusiems atrodė, kad paaugliai yra kažkokie nenormalūs, spjaudo siemkes, keikiasi. Dabar skundžiamasi, kad šie daug laiko leidžia socialiniuose tinkluose. Paaugliai ieško būdų, kad būtų priimti tokie, kokie jie yra. Svarbu, kad mes jiems pasakytume, jog tikime jais, jog tikime, kad jie daug ką gali. Sutinku paauglių, kurie labai savimi nepasitiki. Jie yra nuvertinti savo šeimose, mokyklose, visuomenėje. Dažnai per užsiėmimus jie nedrįsta daryti kad ir paprastų užduočių. Mano, kad jiems nepavyks. Mano tikslas yra siekti, kad paaugliai patikėtų savimi, kad jie gali būti savarankiški, atsakingi.

Kokie ugdymo būdai paaugliams yra tinkami? Kokia tavo patirtis dienos centre?

Pradžioje man buvo sunkiausia matyti, kad paaugliai nenori jokios veiklos. Nori tiesiog sėdėti ant sofutės. Man atrodė, kad aš turiu visiškai juos užimti, organizuoti jiems veiklas. Per laiką supratau, kad paaugliams yra svarbu tiesiog būti. O mums, darbuotojams ir savanoriams, reikia būti šalia. Kartais sėdžiu su paaugliu prie kompiuterio, jis naršo savo socialiniuose tinkluose. Bet tik taip galiu geriau suprasti, kuo jis gyvena. Svarbu būti šalia ir leisti jiems būti taip, kaip jie nori.

Dienos centre mes dažnai naudojame įvairias patyrimines užduotis. Jiems sunku kalbėti, išsakyti ką nori. Labai padeda užduotys, kai per patirtį jie išreiškia save. Mes juos skatiname kalbėti, reflektuoti, bet tik tiek, kiek jie tuo metu nori ir gali. Yra paauglių, dėl kurių reikėjo laukti kelerius metus, kol jie pradėjo kalbėti.

Per tuos metus, kiek dirbi dienos centre, jau yra vaikų, kurie užaugo? Ar matai pokyčius jų gyvenime?

Tai yra smagiausia mano darbo dalis. Tie vaikai, kuriuos mums pavyksta ilgesnį laiką išlaikyti dienos centre, didžioji jų dalis gražiai kuria savo gyvenimą. Viena iš pirmųjų mergaičių, su kuria susipažinau čia, buvo kaip laukinukė: bijojo žmonių, aplinkos, garsų, niekuo nepasitikėjo, nemokėjo bendrauti. Po kelerių metų jau mačiau pokytį: išdrąsėjo, pradėjo dalyvauti veiklose. Dabar ji jau sukūrusi savo šeimą, augina mažą vaikutį. Palaikau ryšį su ja iki šiol.

Tu pati augini tris vaikus, bet kiekvieną vasarą važiuoji su paaugliais į stovyklą, kiekvienais  metais organizuoji paaugliams savaitgalius, daug laiko su jais praleidi. Kas tave motyvuoja?

Mane motyvuoja noras išlaikyti santykius. Bendravimas su paaugliais mane pačią augina. Teko įveikti kai kurias savo baimes, pavyzdžiui, plaukimą baidarėmis, nes bijau vandens. Ir kai po kelinto plaukimo vis tiek apsiverčiu, tenka išeiti iš komforto zonos. Negaliu dejuoti, kai einu su jais į žygį 30 kilometrų. Negaliu jiems rodyti silpnumo pavyzdžio. Smagu, kai pavyksta su paaugliais užmegzti ryšį, kai jie man papasakoja labai asmeninius dalykus. Svarbu pačiai neišsigąsti ir nesistebėti, kai jie pasakoja, kaip gyvena, ką veikia, kad ,,žolės parūko“ ar pan. Aš suprantu, kad jie yra paaugliai ir  nori daug ką išbandyti. Mano misija yra pasakyti, kad tai pavojinga, įspėti apie pavojus, bet svarbu jų nenuteisti, nemoralizuoti.

Ką darai bejėgystės momentais, kai paaugliai provokuoja, žeidžia?

Sunkiausia dirbti su vaikų šeimomis. Aš matau, kad galiu padėti paaugliui, matau, kaip keičiasi jo požiūris, mąstymas. O padėti paauglio tėvams galime labai nedaug. Galime padėti išgyventi šį momentą, bet nežinau, ar galime kažkiek padėti keisti jų gyvenimus.

Paaugliai išbando mano ribas, tikrina. Bet aš jiems parodau ir sakau, kad esu jūsų vadovė, man smagu su jumis būti, noriu palaikyti su jumis gerus santykius, noriu, kad manimi pasitikėtumėte, todėl aš esu jūsų vadovė, o jūs turite tai priimti ir gerbti. Turime gerbti vieni kitus. Ne visi čia esame geriausi draugai, bet turime išmokti gerbti vieni kitus. Man pavyksta pasiekti, kad grupėje būtų pagarba.

Kodėl tau svarbu dirbti Caritas organizacijoje?

Augau katalikiškoje šeimoje. Nežinau,  ar būčiau atėjusi į Caritą, jeigu būčiau netikinti. Man labai patinka, kad veikloje su paaugliais turime maldą, kalbame apie tikėjimą. Paaugliams šnekėti apie Dievą yra iššūkis, bet niekada nežinome, kaip ir kiek tai juos paliečia. Tikiu, kad jų širdyse kas nors išlieka.

Kokių reikia savybių, norint dirbti su paaugliais?

Laisvės, drąsos ir gebėjimo juos priimti tokius, kokie jie čia ateina.

Lina Gervytė-Michailova