Mes visi – kaip vienas!


Vyriausiųjų paauglių kelionė į Lenkijos kalnus

kalnai1

Mūsų, vyresniųjų paauglių, kelionė į Lenkiją 2015 metų vasarą buvo nereali… Kopėme į Lenkijos Tatrus, pasiekėme penkių ežerų slėnį, lietėme sniegą vasarą, iš aukštai stebėjome naktinę Zakopanę, vaikščiojome po naktinę Krokuvą, buvome Aušvico koncentracijos stovykloje ir aplankėme daug kitų vietų, apie kurias tiek daug galima papasakoti. Taigi, nuo pradžių… Norėdami leistis į šią kelionę, turėjome rinkti kelionei pinigėlius. Kepėme sausainius (visi su dideliu noru tai darė!) ir kvietėme Arkikatedros ir Šv. Juozapo parapijų bendruomenių žmones juos už auką įsigyti.

kalnai2

Į šią kelionę vykome „Vilties angelo“ busiuku. Pirmyn ir atgal įveikėme apie 2000 kilometrų. Daugumai mūsų buvo pirmoji kelionė į užsienį. Tai kėlė dar didesnį jaudulį ir smalsumą. Keldavomės anksti, kad pamatytumėme ir patirtumėme kuo daugiau. Per paskutines dienas norėjome pamatyt tiek daug, kad noras mums visiems suteikė jėgų! Nors miego buvo ne daug, o fizinės jėgos ne be tokios stiprios, būdami kartu pamiršdavome nuovargį ir eidavome pirmyn. Turėjome šūkį: „Mes visi, kaip vienas“! Tai buvo ne vien tik žodžiai. Visi iš tikrųjų matė vienas kitą…

kalnai3

Asmeniškai mums tai buvo naujas gyvenimo patyrimas. Labai įdomu pažiūrėti, kaip gyvena kitoje šalyje. Norėjosi pamatyti, ar žmonės, jų gyvenimas skiriasi. Ir tikrai, nenusivylėme šia kelione. Jei galėtumėm pasirinkti savo gyvenimo būdą, tai būtų daug kelionių. Keliautumėm ir stebėtumėm kitus žmones, bendrautumėm, stengtumės kuo labiau juos pažinti per trumpą laiką. Nes bendrauti ir būti kartu, yra nuostabu…
Kelionė buvo puiki, smagi, su daug įspūdžių, kurie mus dar džiugins ilgą laiką. Šias penkias dienas mus saugojo ir globojo Dievas… Dovanojo mums nepaprastai gerą orą, rūpinosi per kitus žmones bei visur mus lydėjo. Keliavome kartu.

Į kalnus kopusios Veronika ir Dominyka