Berniukas ir traukiniai


IMG_7990

Dažnai  maži berniukai svajoja vairuoti traukinį.  Denisas, nors jis to ir neprisimena, neabejoju, jog kažkada turėjo tokią svajonę. Šiandien jis yra atsakingas už prekinių ir keleivinių traukinių reisus visoje Lietuvoje. Jis yra ir tėtis mažo berniuko, kuris kartais taip pat  svajoja apie traukinius… 

O mes „Vilties angele“ labai gerai prisimename Denisą (dabar jam 27 m.) – mažą, šviesiaplaukį, draugišką berniuką iš stoties rajono ir labai branginame jo draugystę su mumis.

Kokia tavo šeimos istorija?

Gyvenome neprabangiai. Gimiau Kaune. Kai man buvo septyneri, mirė mano mama. Su tėčiu persikėlėme gyventi į Vilnių, vyresnysis brolis liko Kaune. Tėvas  po mamos mirties niekur nebedirbo, buvo mėgėjas išgerti. Išgyvendavom iš pašalpų, daug padėjo močiutė. Mūsų namai buvo be patogumų. Reikėdavo kūrenti krosnį, buvo bendra virtuvė, maudytis važiuodavome pas močiutę. Paskui, kai aš paaugau, pradėjau pats kažką daryti, imtis iniciatyvos. Dėl skolų pardavėme butą Užupyje ir nusipirkome mažesnį, bet jau su patogumais.

Mamos trūko… Tėvas niekada nebuvo prieš mane pakėlęs rankos. Gyvenome ramiai.

Kaip atėjai į dienos centrą „Vilties angelas“?

Aš neprisimenu. Atrodo, kad kelis kartus buvau nuėjęs į kitą dienos centrą, o ten buvo viena savanorė, kuri mane pakvietė ateiti į „Vilties angelą“. Buvo devyneri metai, buvau antrokas. Ateidavau pavalgyti, ruošti pamokų, „rinkdavom“ saulutes ar šypsenėles, paskui gaudavom prizų…

Kodėl tu norėjai lankyti dienos centrą? Kas čia patikdavo?

„Chebra“! Čia visi susitikdavome. Visi buvome tokio paties „lygio“. Pamokas galėdavome paruošti. Būdavome čia užimti. Eidavome į parką…  Labiausiai atsimenu, kai važiavome į Prancūziją, kai buvome stovykloje su kareiviais… Čia gavau daug palaikymo. Kartais atrodydavo, kad neturime iš ko gyventi, neturime ką valgyti… Čia aš paruošdavau pamokas ir buvau nealkanas.

O vėliau tapai dienos centro savanoriu?

Individualiai bendravau su vienu berniuku. Kai išsilaikiau vairuotojo teises, padėdavau apsipirkti, vairuodavau, kur reikėdavo…

Kaip toliau klostėsi tavo gyvenimas?

Baigiau dvylika klasių, bet buvo sunku… Buvau išvažiavęs į Italiją padirbėti. Įstojau į profesinę mokyklą, į geležinkelių eksploatavimo specialybę. Baigiau. Paskui susidraugavau su savo dabartine žmona ir kartu įstojom į kolegiją. Baigėm ir įstojom į Gedimino technikos universitetą, į Transportą inžineriją. Aš baigiau, o žmona – ne… (juokiasi: žmona yra motinystės atostogose  – aut. pastaba.)

Ar visada taip įsivaizdavai savo ateitį?

Aš maniau, baigsiu ,,profkę“ ir tikrai nedirbsiu geležinkelyje. Mes su žmona nuėjome pabandyti įsidarbinti traukinio palydovais. Mus priėmė. Važiuodavome į Klaipėdą, San Peterburgą, Maskvą. Buvo gera patirtis: pakeliauji, pamatai pasaulio ir dar gali uždirbti pinigų.

Galvodavau, kad gyvenime bus daug sunkiau, kad nebus paprasta, bet reikia eiti ir bandyti. Man nebuvo sunku rasti darbą. Kai baigiau kolegiją, gavau pasiūlymą dirbti stoties budėtoju pasienyje su Baltarusija. Vėliau pakvietė dirbti į Lietuvos geležinkelių  eismo valdymo centrą. Reikėjo išlaikyti egzaminus, pereiti psichologinius testus. Viskas pasisekė ir sėkmingai dirbu. Esu pirmos kategorijos traukinių eismo tvarkdarys.

Su drauge sukūrėme šeimą, auginame vienerių metų sūnų. Gyvename nuosavame bute, turime sodą…

Koks kitas tavo tikslas?

Nuo pat vaikystės sakiau, kad nenoriu gyventi, kaip mano tėvas. Toks gyvenimo būdas man nepatinka. Aš visada norėjau gyventi geriau. Visada to siekiau.

O toliau? Gal didesnis butas, geresnė mašina… Nežinau… Tiesiog gyvensime.

Ką pasakytum vaikams ir paaugliams, kurie lanko „Vilties angelą“?

Nepasiduoti! Gyvenime reikia turėti tikslą. Reikia jo siekti. Ir „sunkūs“ vaikai išeina į gyvenimą ir įvairiai gali save realizuoti.