Turbūt kiekvienam yra tekę važiuoti sausakimšame troleibuse, tačiau, ko gero, nė vienas nepagalvotų, kad tokia, ne maloniausiu būdu žmones suartinanti kelionė galėtų nešti džiaugsmą. O kas jei į žmonių perpildytą troleibusą pažiūrėtume kaip į Dievo malonių troleibusą? Tokiu atveju tik spaustis, spaustis, kad kuo daugiau pakeleivių į jį galėtų sutilpti. Iš šono ši mintis gali nuskambėti keistai, tačiau ja, kaip savo paties išgyvenimu, pasidalijo šių metų kovo 11–13 dienomis Raudondvaryje vykusių „Vilties angelo“ rekolekcijų vadovas kunigas Mozė, kartu primindamas, kiek daug gali pakeisti požiūris, kiek džiaugsmo gali suteikti ne į save, bet į kitą atgręžtas žvilgsnis.
Tik toks žvilgsnis leidžia sukurti tikrą santykį su kitu – santykį, kuriame geri darbai daromi dėl kito, nesislepiant po puikybe, po noru pademonstruoti savo kilniaširdiškumą, santykį, kuriame bandoma įsiklausyti, užuot teisus, santykį, kuriame mokomasi atleisti, užuot pasiliekant įsiskaudinusiam, sužeistos savimeilės. Kunigas Mozė mokymais rekolekcijose bandė priminti, kad krikščionybės ašis ir yra nuolankumu bei meile pripildytas santykis su artimu, leidžiantis atpažinti Kristaus meilę mums ir Dievo Tėvo planą, užduotą kiekvieno mūsų gyvenimui.
Nors rekolekcijų dalyviai uoliai konspektavo kunigo mokymus, Kryžiaus kelias, naktinė adoracija, leidusi kiekvienam dalyviui išgyventi asmeninį susitikimą su Kristumi, suteikė galimybę ne tik prisiliesti prie mokymų, bet ir priimti tai patiriant tikrovėje. O dar – šilti pokalbiai prie židinio, arbatos garų ir juoko pripildytas jaukumas, kai nesinori nieko, tik būti vieniems su kitais…
Žodžiai, kuriais buvo išsakytos gyvenimo patirtys, žodžiai, kurie po rekolekcijų išsiliejo ne tik iš džiaugsmingų, bet ir iš stipriai sužeistų sielų, leidžia liudyti, kad „Vilties angelo“ rekolekcijos tapo tikru malonių troleibusu. Tikimės, kad Raudondvaris – ne paskutinė malonių troleibuso maršruto stotelė.
AČIŪ savanorei Karolinai už mintis ir Paulinai už pagautus vaizdus!
