Būdama dešimties metų Veronika pravėrė „Vilties angelo“ duris. Tyli, šiek tiek drovi, svajingu žvilgsniu, bet turinti tvirtą savo nuomonę…
Ir ji užaugo… Daug ką suprato apie pasaulį, gyvenimą, žmones, Dievą. Baigusi Lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete Veronika išvyko savanoriauti į Vokietiją. Šiandien ji dalijasi šia savo patirtimi.
Iš pat pradžių, maždaug 2007 m., savanoriavimas man buvo laiko praleidimo būdas. Per daug nesigilinau, ką jis man atneša ar ko išmokstu. Svarbiausia buvo, kad turėjau, ką veikti. Dabar, praėjus maždaug aštuoneriems metams, galiu pridurti, kad savanoriavimas yra ne tik laiko praleidimo būdas, bet ir puiki galimybė tobulėti, mokytis, sužinoti ir pažinti.
Vaikų dienos centre „Vilties angelas“ savanoriavau apie trejus metus, vėliau sumaniau, kad verta imtis keliadienių ar keliasavaitinių projektų. Taip galutinai panirau į savanoriavimo jūrą, kurioje linksmai plūduriuodama iki šiol nematau kranto.
Keliadieniai ir keliasavaitiniai projektai peraugo į didžiulį norą išbandyti save ir svetur. Baigusi studijas, išpildžiau savo didžiulę svajonę – patekau į 17-os savanorių, iš viso pasaulio, būrį, kurie turėjo galimybę metus praleisti Berlyne, Vokietijoje.
Išvykau žinodama, kad dirbsiu mokykloje, su vaikais. Pirmą darbo dieną mane pažadino šilta rugsėjo saulė, atrodė, kad diena – tobula, tačiau bijojau, kad liksiu nesuprasta vaikų – juk visiškai nemokėjau vokiečių kalbos. Baiminausi, kad bus sunku pritapti ir jiems padėti. Tačiau visos baimės išnyko pamačius, kad vaikams kalbà tėra niekis: jie kal̃ba gestais, akimis, intonacijomis. Nuo pat pirmųjų minučių pajutau didžiulį susidomėjimą mano kuklia persona. Vaikams buvo be galo įdomu, kas esu, kaip kalbu, iš kur atvykau, ar turiu brolių ir sesių, ar mėgstu keksiukus ir masažą ir milijonai kitų klausimų. Tą pačią dieną sužinojau, kad darbuosiuos su septynerių–devynerių metų vaikų klase (mokykla vadovaujasi taisykle, pagal kurią vaikai klasėje būna įvairaus amžiaus, tačiau vis tiek gauna skirtingas užduotis). Keliskart per savaitę galėjau ateiti stebėti pamokų, tačiau pagrindinė mano pareiga buvo padėti vaikams po pamokų, taip pat prisidėti prie švenčių, užsiėmimų, išvykų, festivalių planavimo bei organizavimo. Ilgainiui, pritrūkusi veiklos, pasisiūliau fotografuoti visus renginius ir šventes (kurių mokykloje buvo apstu), nuo balandžio savo iniciatyva tapau anglų kalbos mokytojos padėjėja ir dirbau su penktomis klasėmis; taip pat pradėjau rašyti straipsnius/esė mokyklos tinklalapiui. Iš pradžių – angliškai, kelis paskutinius jau vokiškai.
Metai Berlyne man suteikė begalę naujų potyrių, pažinčių, pamokų. Susipažinau su daugybe žmonių, tyrinėjau ir įsimylėjau nuostabų miestą. Supratau, kad savanoriavimas yra daugiau negu laiko praleidimo būdas – tai tikslingas laiko skyrimas mokantis ir mokant kitus. Iš arčiau pamačiau kitą kultūrą, jos papročius. Bet kam, norinčiam pokyčių, pabėgimo nuo rutinos, noro padėti ir mokytis, drąsiai šaukiu (ne sakau, o rėkiu) – griebk galimybę ir pasinaudok proga! Juk gailisi tas, kuris nebandė.
Veronika
