Šįkart susitinkame Tomašą – „Vilties angelo“ savanorį, kuris yra vaikų ir paauglių draugas, linksmuolis, paprastas bičiulis, aktorius stovyklose, rimtas pašnekovas, artimas ir brangus visoje savanorių bendruomenėje.
Tomašas pasakoja, kad „Vilties Angele“ atsirado pastūmėtas savo tuometinio ugdytojo, kunigo Pranciškaus. „2010 metais kun. Pranciškus pasiūlė nuvažiuoti į „Carito“ vaikų stovyklą. Tik ką buvau baigęs propedeutinį kursą, planų vasarai neturėjau. Taip pat nežinojau kaip veikia „Caritas“, nebuvau turėjęs jokios panašios patirties. Nuvažiavau… Ir įtraukė (juokiasi)“.
Tarnystė ,,Carite“ nėra vien socialinė. Ji paremta Evangeliniais žodžiais ,,Ką padarėte vienam iš šitų mažiausių, Man padarėte“.
Vaikų dienos centre Tomašas laiką dažniausiai leidžia su paaugliais. Praeitais metais, kai buvo paprašytas kas mėnesį paruošti ir pravesti katechezę paaugliams aktualia tema, mielai sutiko ir tai daro iki šiol. Tačiau ir vaikai jį pažįsta: „Pas mus, į seminarijos sporto salę, kartą per savaitę ateina „Vilties Angelo“ vaikai. Aš irgi nueinu kartu su jais pasportuoti, kartais tenka ir teisėjauti ar prižiūrėti tvarką“.
Paklaustas, kas motyvuoja dienos centro slenkstį minti jau šeštus metus, Tomašas nestokoja humoro jausmo ir su didžiule šypsena, vos tramdydamas juoką, atsako: „Per prievartą mane pririša ir laiko, – tačiau nedelsiant surimtėja ir tęsia: – Tiesiog suprantu, kad „Carito“ vaikams ir savanoriams reikalinga pagalba. Be to, visada trūksta vaikinų. Kartais būna sunku, reikia daug kantrybės, jėgų ir užsispyrimo, kad neprarasčiau pusiausvyros. Vis dėlto mane čia laiko… vertybės. Per santykį su kitais noriu atrasti save, padovanoti savo laiką tiems, kuriems mažai, kas jo dovanoja… Tikėjimas. Jis dažnai man suteikia motyvacijos. Įprasta sakyti „Aš neturiu laiko, man reikia dirbti“, bet man pati aplinka sudaro sąlygas, kad prisijungčiau prie savanoriavimo. Jaučiu, kad Dievas laiko. Dievas yra „kaltininkas“ (šypsosi)“.
Tomašas pripažįsta, kad būdamas su vaikais išmoko nuoširdumo, paprastumo ir atvirumo, mat vaikai atvirai išsako, kas juos graužia ar kas džiugina. O ko Tomašas gali išmokyti „Vilties Angelo“ vaikus, paauglius? „Sudėtingas klausimas, – pripažįsta. – Neateinu su mintimi, kad šiandien turiu juos išmokyti begalės dalykų. Tiesiog stengiuosi su jais bendrauti paprastai kaip brolis, draugas, o kartais kaip griežtas tėvas, pasakydamas, kas yra blogai. Tikiu, kad toks elgesys jiems yra pavyzdys, juk jie kopijuoja. Stengiuosi išlikti savimi – būti draugiškas, nuoširdus ir atviras. Parodau savo vertybes, tikėjimą. Kitaip tariant – tiesiog būnu, o vaikai patys pasirenka, ką nori pasiimti, kas jiems reikalinga“.
Kiekvienas žmogus, o ypatingai vaikas, tai mažas pasaulis, prie kurio pasikeitimo galime prisiliesti. Tačiau norėdamas keisti, turiu leisti, kad Dievas keistų mane, pripildytų mano širdį meilės ir gailestingumo tiems, kuriems patarnausiu.
Kalbino Veronika
