Besibaigiant metams, visi mėginame suskaičiuoti nudirbtus darbus, įsivertinti, pasidžiaugti pasiekimais…
Mūsų rezultatų skaičiavimo formulė yra truputį kitokia. Kai galvojame apie praėjusius metus, mintyse prabėga daug susitikimų, pereitas kelias kartu su mažesniais ir didesniais vaikais, augančiais, besikeičiančiais, kovojančiais, mėginančiais išgyventi, ištverti… O mes, dienos centro darbuotojai ir savanoriai, kasdien bandome išsaugoti viltį ir tikėjimą, kad Jėzus gimė dėl mūsų kiekvieno, kad kiekvienas esame mylimas ir vertingas.
Kai trečiaklasis ramiai atsisėdęs paruošia vieną pamoką, mums jau yra laimėjimas. Kai paauglys tris savaites kasdien eina į mokyklą ir išbūna visose pamokose – pasiekimas. Kai mama ar tėtis ateina susitikti sutartu laiku – džiaugsmas.
Pasiekimas yra ir tada, kai išsaugome viltį iš pažiūros net ir visiškai beviltiškose situacijose. Ir jeigu mūsų pasiekimų formulė normaliame pasaulyje galėtų būti laikoma labai vaikiška, primityvia, atsilikusia, mes vis tiek skaičiuojame VILTIES ŽENKLUS!
Vilties ženklas yra kasdien į dienos centrą ateinantys vaikai ir paaugliai, jų mamos, močiutės ir kartais tėčiai. Viltis yra, kai draugaujame su jais metų metais ir išmokstame juos priimti tokius, kokie yra, kai jaučiame, kad jie mumis pasitiki ir savo sunkias naštas mūsų prašo nešti kartu.
Vilties ženklas yra mūsų savanoriai, kurių skaičiuojame daugiau nei keturias dešimtis. Šie žmonės ateina ir dovanoja savo laiką. Dažnai jie leidžiasi į šią avantiūrą nežinodami iki galo, kas jų laukia. Ateina atviromis širdimis, dėmesingomis akimis, trokšdami padėti. Mes žiūrime į juos, ir mūsų širdys džiaugiasi…
Dar vienas Vilties ženklas – geradariai ir rėmėjai. Kartais visai nepažįstami žmonės remia mūsų veiklą ir tiki mumis. Jiems ne vis vien ta nepatogioji visuomenės dalis – sunkūs vaikai.
Štai pavasarį siuvome paukštelius ir kvietėme žmones aukoti vaikų vasaros stovykloms. Beveik trys šimtai pažįstamų ir visai nepažįstamų, bet jau nebe svetimų žmonių, parėmė dienos centrą ir parsinešė namo spalvotą mažą paukštelį, Vilties ženklą.
Taip pat yra žmonių, kurie tyliai aukoja, yra tokių, kurie kviečia savo kolegas ir giminaičius rinkti aukų… Mes jiems esame labai dėkingi! Štai keli pavyzdžiai. Jau bičiuliais tapo Trafi firmos darbuotojai, kurie ne tik dovanoja mokyklines priemones, žaidimus, Vilniečio korteles, bet ir aplanko mus, skiria laiko vaikams. Lietuvos banko tarnautojai jau penktus metus dalyvauja organizuojamose aukų rinkimo akcijose. Tai tik vieno iš jų darbuotojo iniciatyva. Kokia jėga kartais esame, net ir po vieną, jeigu turime stiprią viltį ir tikėjimą.
O kur dar susitikimai su įvairiais žmonėmis, kurie atveria savo pinigines ir dosniai dalinasi prekybos centruose akcijų metu. Ir mūsų Vilties dovana jiems – pagaminti atvirukai ir žaislai, surinktos vaistažolės ir iškepti sausainiai.
Jau kelintus metus mūsų draugai ir pažįstami gamina patiekalus vaikų Kūčių šventės stalui. Stipriausias Vilties ženklas čia yra kiekvieno žmogaus galvojimas ir laikas. Ką mėgsta vaikai, ką iškepti ar sumaišyti… Vyrai, kurie tą dieną dirba žmonų pasiuntiniais, nešini ryšulėliais per pietų pertrauką skuba į vaikų dienos centrą, mums tai yra gyvas liudijimas, kokie mes stiprūs, kai padedame vieni kitiems, palaikome, o kiek džiaugsmo mums tai teikia…
Dar daug mažų Vilties ženklų pastebėjome, už kuriuos esame labai dėkingi kiekvienam žmogui, su kuriuo susitikome 2016 – aisiais metais…
Rašė Lina Gervytė-M.
