Teisinga čia būti. Tikiu jais.


Susitikome su Tadu jo gimtadienio dieną… Šį kartą su dovanomis bus kitaip…

Dvidešimt penkerių metų statybos inžinieriumi dirbantis vyras dovanoja mums liudijimą apie savo savanorystę „Vilties angele“, ištikimybę, draugystę su vaikais ir pirmąjį apsilankymą Šnipiškių lūšnynuose.

????????????????????????????????????

Kaip pradėjai savanoriauti „Vilties angele“?

Atėjau, kai mokiausi antrame kurse, 2012 m. Šią vietą žinojau truputį anksčiau, bet niekada nesvarsčiau galimybės čia savanoriauti. Mano labai geras draugas Vytautas pasakė, kad man reikia nueiti. Jis primygtinai prašė. Aš juo pasitikėjau ir atėjau.

Ar atsimeni savo pirmąją dieną dienos centre?

Atsimenu. Žinojau, kad reikės būti su vaikais, todėl stengiausi paslėpti visus savo netobulumus. Elgiausi labai švelniai, klausiausi… Buvau per daug švelnus. Kokius tris mėnesius buvau ne toks, koks iš tiesų esu… Paskui supratau, kad reikia čia kažkaip kitaip elgtis.

Buvau kasdieniukų (taip vadiname 7-12 metų vaikų grupę – aut. pastaba) grupėje ir Romas (berniukas, su kuriuo Tadas bendravo individualiai – aut. pastaba) „prisistatė“. Daug laiko čia praleisdavau, tikriausiai jaučiau, kad tai yra svarbu. Buvau gyvenimo kryžkelėje ir ši vieta man nemažai padėjo. Ypač ugdė ištikimybę visiems dalykams, mokiausi išlikti pastovus.

Kas tave motyvuodavo čia ateiti, leisti laiką su mažu berniuku Romu?

Aš žinojau, kad einu būti su vaikais, bet kiek buvo sąmoningumo, nežinau… Pradžioje savanorystė buvo netikra, tarsi dėl savęs, bet vėliau augo visai į kitokį santykį.

Atsimenu pirmus kartus, kai susitikome su Romu. Jis džiaugdavosi, bet to neparodydavo. Tik dabar tai suprantu. Turėjome ir sunkumų, tačiau buvau įsitraukęs į tai, ką jis daro, kuo jis gyvena. Buvo įdomu.

IMG_2956

Kaip keitėsi tavo santykis su vaikais ir tavo motyvacija?

Vaikai man pradėjo rūpėti. Jų istorijos ir jų gyvenimai pradėjo mane „kabinti“. Kartą buvome su vaikais sporto salėje ir su sese Jolita keliavome atgal į miestą autobusu, o vienas berniukas, paskambinęs savo mamai, sužinojo, kad jos nėra namuose. Jolita pasisiūlė tą berniuką lydėti iki namų. Aš paklausiau: „Jolita, tamsu, kur tu lydėsi?“ Tas vaikas gyveno šalia Kalvarijų turgaus. Daug buvau girdėjęs apie tą rajoną, tas pašiūres, bet niekada nebuvau buvęs ir labai bijojau ten eiti. Tikriausiai atgijo toks vyriškumas ir pasakiau, kad eisiu kartu. Ėjom tomis siauromis gatvelėmis… Iš priekio ateina žmogus ir man jau baisu… Buvo nesmagu, nejauku… Esu ne vilnietis ir tokių vietų labai bijodavau.

Užėjom pas tą berniuką į namus ir pamačiau jų buitį. Aš įsivaizdavau, kad nėra gerai, kur jie gyvena, bet kai pamačiau viską savo akimis ir įvertinau, kad aš turiu santykį su tuo vaiku, – man viskas persikeitė, pradėjo rūpėti. Sąmoningai pradėjau daugiau domėtis, kaip tie vaikai gyvena už  dienos centro ribų. Jautėsi tokia neteisybė ir tai vedė mane į gilesnį santykį su vaikais. Nebesureikšminau savo interesų ar problemų.

O kas toliau? Šiandien tu esi paauglių bičiulis?

Keista ir gera, ir antgamtiška man matyti paauglius, kurie dar visai neseniai buvo vaikai. Žavu, kad jie vis dar čia. Neturėjau tiek lūkesčių, kiek visko įvyko. Klijavau etiketes… Dabar aš kalbu su sąmoningais žmonėmis. Santykis yra užaugintas. Svarbu būti šalia. Atrodo, teisinga čia būti. Tikiu jais.

????????????????????????????????????

Ką tau reiškia būti dienos centro savanorių bendruomenėje?

Man labai smagu susitikti kiekvieną žmogų, kuris yra iš „Vilties angelo“. Pradžioje, per savanorių rekolekcijas, kai aš pirmą kartą dalyvavau, viskas atrodė keista ir net nenorėjau integruotis.  Man, kaip augančiam žmogui, norėjosi pasirodyti… O aš prieš šitus žmones neturėjau, ką parodyti, nes jiems rūpėjo kiti dalykai. Nežinojau, kaip man elgtis. Dabar santykis yra visai kitoks. Persikeitimų daug įvyko visose srityse. Atsirado tiltai…

Kokias tavo asmenines savybes arba vertybes ugdė, formavo savanorystė, vaikai, paaugliai?

Ištikimybę. Didžiausias dalykas, ko nelabai turėjau. Savanorystės patirtis nutiesė kelius būti ištikimam tam, ką darau. Nuolankumas. Kai aš atėjau pas vaikus ir mane „pasiųsdavo“, nebuvau įpratęs prie to, buvo sunku, keista tai priimti… Reikėjo nuolankiai tai išgirsti ir neskubėti daryti išvadų. Sunkiausia būdavo priimti merginų pyktį, įniršį, keiksmažodžius. Nežinodavau, ką daryti.

????????????????????????????????????

O tikėjimas? Kokį Dievą čia sutikai?

Kai atėjau į dienos centrą, viena koja jau buvau ne bažnyčioje, sąmoningai, ir jau antrą koją norėjau iš ten ištraukti. Visų šių problemų pamatymas mano problemas stipriai nustūmė į šalį ir tai man padėjo grįžti į tikėjimo kelią. Padėjo likti ištikimam! Kai galėjau pamesti, tai „Vilties angelas“ padėjo nepamesti. Nepamesti vilties, kad dar kažkas gero nutiks…

Ko dar nepasakei ir norėtum pasidalinti?

Vakar kalbėjausi su viena drauge apie vietas, kuriose esame. Kažkur būni, paskui turi tą vietą palikti… Aš turiu savybę mesti tai, ką pradedu. „Vilties angelas“ man yra vieta, kur aš tos minties niekada neturėjau. Tai man yra uola, užaugau čia per laiką. Geriausias dalykas, kurį padariau, kad nemečiau šios vietos.