Keičiasi ir žmonės, ir gyvenimai…


Dienos centre kasdien įvyksta daugybė susitikimų. Vieni jų – trumpi ir „apie nieką“, kiti – perkeičiantys gyvenimus. Jovita  prieš trejus metus leidosi į susitikimus su vaikais. Linksma, pilna energijos, jautri, kūrybinga, tvirta, atsakinga… Dar daug visokių gražių dalykų būtų galima sakyti apie Jovitą, bet garsiau už viską kalba jos ištikimas įsipareigojimas tarnystei vieną pusdienį per savaitę, vasaros stovyklose, šventėse ir akcijose.

????????????????????????????????????


Kaip pradėjai savanoriauti?

Kai iš Kauno atvažiavau studijuoti į Vilnių, pradėjau gyventi Vargdienių seserų studenčių bendruomenėje. Kai ten gyveni, vienas iš įsipareigojimų – savanorystė. Aš pasirinkau „Vilties angelą“. Žinojau, kad bus sunku, bet noriu būti geografijos mokytoja, tai galvojau, kad tokiu būdu užsigrūdinsiu.

Ar prisimeni savo pirmąją dieną?

Buvo labai juokinga. Aš labai norėjau savanoriauti, bet tikėjausi, kad bus kažkokie apmokymai, kaip elgtis. Atėjau pas vaikus pirmą dieną ir nesuprantu, kas vyksta. Ruošėmės valgyti ir visi vadovai pakėlė rankas (tai ženklas, kad jau pasiruošę tylai – aut. pastaba). Aš nesusigaudžiau, kas čia vyksta… Dairiausi dairiausi… Bandžiau pirmą kartą girdimą maldą kartu sakyti. Nelabai mokėjau ir sutrikau, nes vaikai ją moka, o aš čia „vadovė“ ir tik žiopčioju kažką… Vienas berniukas dienos pabaigoj man sako: „Pradžioje buvai tokia, kažkokia… O dabar jau visai nieko…

Ar savanorystė atliepė tavo lūkesčius?

Aš ėjau savanoriauti norėdama padaryti pasaulį gražesnį. Aišku, jis gražėja, bet nemanau, kad nuo mano pastangų. Norėjau padėti, bendrauti… Nežinojau kaip. Paskui pamačiau, kad man pačiai čia daug labiau padeda, nei kad aš padedu. Vaikai man daug duoda. Dabar jau esu išdrąsėjusi, išsigydžiau ir dar vis gydausi kai kuriuos kompleksus, kuo toliau, tuo daugiau ir vidinės laisvės ateina, anksčiau buvau labai nedrąsi svetimame mieste… Vaikai mokė ir visad moko nuolankumo, drąsos ir nesusireikšminti. Savanorystė leido man suvokti, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją, savo patirtį, ir tai lemia jo elgesį, todėl moko neteisti, o labiau užjausti.

Papasakok įsiminusį susitikimą ar patirtį?

Buvo dienos centre tokia labai išdykusi mergaitė. Aš ateinu, sakau jai „labas“, ji man nieko neatsako, ir taip nuolatos. Kartą ruošėm su ja pamokas. Atėjo berniukas, kuris buvo labai didelis tos mergaitės priešas. Aš pati bijodavau jo, nes maniau, kad ir aš galiu nuo jo gauti į galvą. Galvojau, jeigu jis užpuls tą mergaitę, nes kartais taip padarydavo, tai  bandydama ginti ir pati gausiu. Staiga ši mergaitė, kuri tikrai nebuvo mano draugė, greitai atsisėdo man ant kelių. Man buvo netikėtas ir didelis įvykis! Čia ir savanorystės grožis. Augini santykį pamažu. Stengiesi, stengiesi ir po ilgo laiko įvyksta kažkas nuostabaus.

Kitas įvykis vėl nutiko su tuo pačiu berniuku, kuris gana piktas ir agresyvus. Nepaisant to, kad jo bijojau, man jis pradėjo patikti. Tas vaikas turi blogiuko etiketę grupėje. Pasidarė labai gaila šito vaiko, ėmiau jį užstoti. Pamačiau, kad vakare berniukas liko vienas dienos centre ir šnekėjo pats nusisukęs į sieną. Jis sakė, kad mokykloje iš jo tyčiojasi, dienos centre irgi… Jo akys ašarojo. Pagalvojau – turiu jį apkabinti. Bet bijau… O reikia. Bet bijau… Galiu būti atstumta… Apkabinau, pradėjom kalbėtis. Pajutau, kaip jis atsigavo, nebebuvo toks įsitempęs. Tai buvo gražiausia mano savanorystės patirtis. Dabar mes draugai. Gražiausias dalykas – lūžis bendraujant, kai tu buvai niekas ir kai tu tampi draugu.

????????????????????????????????????

Kas sunkiausia būnant su vaikais?

Būti nuolankiai. Atiduoti vaikams visą širdį. Kartais esu pavargusi, bet svarbu ateiti ir būti. Visą dėmesį skirti ne darbams, kurie laukia už dienos centro sienų, o vaikui, su kuriuo dabar darau namų darbus. Kurti santykį. Kartais būna sunku surasti ribą, kiek aš turiu būti atlaidi, ar aš turiu būti griežtesnė. Savanorystė reikalauja daug atsakomybės už žmones, su kuriais bendraujame. Matome, kaip jie auga. Svarbu atsakingai, švelniai bendrauti, nes nežinome, kokie iš tiesų yra jų gyvenimai. Visad stengiuosi paskatinti pastebėdama net ir mažus dalykus: gražiai parašyta raidė ar nauja plaukų gumytė. Mane pačią gydo kitų palaikymas, net ir mažais dalykais, tai viliuosi, kad vaikams tai veikia taip pat.

Ką labiausiai patinka veikti su vaikais?

Patinka dainuoti, bet nelabai kas sutinka dainuoti su manim, tik patys mažiausieji…

Pamokas ruošti? Vaikams tai nepatinka, tai ir man tada nepatinka… Patinka kalbėtis, nors dažnai reikia labai pamąstyti, ką atsakyti vaikams.

Išplauti puodelius ar iškarpyti snaigę – malonūs darbai, kurie neįpareigoja ir atpalaiduoja. Man įdomu ir mane stebina, kad yra vaikų, kurie nemoka šluoti grindų. Vadinasi, yra nauda juos mokyti tvarkytis. Šiais metais vedu socialinių įgūdžių programą. Gal ne visada jiems įdomu, ką siūlome, bet įvyksta ir gilių dalykų, vaikai išsipasakoja ir skaudžius dalykus.  Kai po ilgo bendravimo vaikas pagaliau tavimi pasitiki ir papasakoja tai, kas jam svarbu, tai dar vienas nuostabus savanorystės momentas.

Kaip tave asmeniškai pakeitė, keičia ši patirtis, susitikimai su vaikais?

Mane savanorystė gydė, padėjo įveikti daug baimių, išlaisvino iš didelio susikaustymo, iš daugybės kompleksų. Žmonės vis kalba apie „savirealizaciją“. Manau, kad svarbu ne tik, kokį paveikslą nutapyti ar gražią dainą sukurti (nors tai irgi svarbu! Tik to neužtenka…). Reikia ne tik gražiam gėlyčių pasaulyje paskraidyti, bet ir realų gyvenimą pamatyti. Tada tu nebepyksti ant girtų žmonių, vargšiukų… Svarbus gebėjimas suprasti, atjausti kitą žmogų – dar vienas savanorystės privalumas. Pamatyti ne tik viršelį, bet ir turinį. Matyti plačiau…

????????????????????????????????????

Ką tau reiškia būti „Vilties angelo“ savanorių bendruomenėje?

Savanorių bendruomenė yra stebuklas! Žmonės labai paprasti, matę ir šilto, ir šalto. Nesureikšmina smulkmenų. Visi esame dėl vieno tikslo. Nėra ginčų, konfliktų. Visi žinome, ko mes čia atėjome. Mes vieni kitus palaikome. Kiekvienas dalijasi savo talentais, tai praturtina ir šventes, ir kasdienybę. Savanorių rekolekcijos yra malonių šaltinis, kad turėtume, ką duoti kitiems, kad nepamestume prasmės, dėl ko ir ką mes čia darom.

Kokį Dievą sutinki dienos centre?

Dievas čia realistiškas, arti žmonių, kasdienybėje, žmogiškas, be puošmenų. Kaip Jėzus, kuris Kryžiaus kelyje eina, krenta, o po to vėl stojasi ir eina… Toks, kuris pasilenkia prie žmogaus ir pakelia jį…

Kur yra viltis? Kodėl Dievas leidžia vaikams patirti tiek daug sunkumų?

Meilėje yra viltis. Jeigu myli, užaugini santykį – keičiasi ir žmonės, ir gyvenimai… Neabejoju, kad meilė griauna mūsų vidinius barjerus, išlaisvina ir keičia. Tikrai. Gal kartais Dievas leidžia patirti sunkumus šalia esančiam tik dėl to, kad mano širdis suminkštėtų ir pasilenkčiau jam padėti. Gal tik taip aš išmoksiu mylėti…