„Vilties angelas“ įskiepijo manyje gerumą


Baigiantis metams susitikome su Aurelija. Prieš 20 metų devynmetė mergaitė pirmą kartą įžengė per dienos centro duris. Sudėtinga vaikystė, išbandymų kupina paauglystė ir laimės paieškos suaugus – apie visa tai kalbėjomės su atkakliai į gyvenimą besikabinančia, jauna, po šilta šypsena sunkius išgyvenimus slepiančia mergina.

3

Aurelija, kokia tavo šeimos istorija?

Esu iš daugiavaikės šeimos – turiu tris seses ir du brolius. Iki pirmos klasės augau su abiem tėvais. Gyvenome gerai, buvome laimingi. Atsimenu, vaikystėje mano mama buvo stipri – ne tik rūpindavosi mūsų šeima, bet padėdavo ir kitiems pinigais, baldais – tuo, kuo galėjo. Atsimenu, mama ir į užsienį važiuodavo: parveždavo saldainių, chalvos, o mes, vaikai, bėgdavom link jos išsiilgę. Viskas pasikeitė, kai tėvai išsiskyrė. Mama pradėjo išgėrinėti – kasmet situacija vis prastėjo, kol galiausiai ji visai paskendo alkoholio liūne. Persikėlėm į kitus namus – keitėsi patėviai, bet išgėrinėjimai – ne.

Kai buvau devintoje klasėje, kartu su jaunesniaisiais sese ir broliu patekome į vaikų namus. Ten praleidom nedaug laiko, nes visus tris priglaudė globėja Margarita, kurį laiką savanoriavusi „Vilties angele“. Esu jai labai dėkinga.

Papasakok apie pirmąsias dienas „Vilties angele“.

Leisti mudvi su sese į dienos centrą mamai pasiūlė sesė Jolita, sutikusi mus pietaujančias valgykloje. Mums tada ne itin sekėsi: mama viena rūpinosi daugiavaike šeima, trūko pajamų, reikėjo pagalbos, todėl kvietimas ją pradžiugino. Nors buvau dar vaikas, tą dieną prisimenu labai gerai – iki šiandien jaučiu tąsyk valgytų ledų skonį. Vėliau bandžiau atrasti tokius pat ledus, bet nepavyko – burnoje girgždantys, tekstūra į smėlį panašūs ledai ir šiandien primena pirmąją dieną „Vilties angele“.

Atėjus į grupę, iš pradžių buvo kiek keistoka – aplink daug nepažįstamų vaikų, o aš visada buvau iš tų jautriųjų. Vis dėlto netrukus pripratau ir noriai lankydavausi dienos centre: baigdavosi pamokos ir nekantraudavau – pagaliau į „Vilties angelą“. Čia ne tik namų darbus paruošdavau, bet ir žaisdavau su kitais vaikais, kurie greitai tapo mano draugais. Jie man buvo labai svarbūs, kadangi už dienos centro durų daug draugų neturėjau, o čia vaikams ir vadovams galėjau atvirai pasipasakoti apie sunkumus namuose. Žinojau, kad mane supras.

Kas labiausiai įsiminė iš dienos centro?

Vieną kartą buvo atvykusi savanorė iš JAV. Atsimenu, susėdome su kitais vaikais ratu ir turėjome atlikti užduotį – kas pasakys daugiausia gražių žodžių, laimės sau ir pasirinktam draugui kelialapį į ateitininkų stovyklą. Ilgai vardijom tuos gražius žodžius – kiti draugai vienas po kito iškrisdavo, o aš su dar keliais vaikais vis laikiausi. Galiausiai laimėjau ir pasikviečiau geriausią draugę Juliją į stovyklą. Mums ten labai patiko – daug žaidimų, giesmių… Ir ši stovykla, ir visos kitos, į kurias vykome su dienos centru, man labai patiko – kaskart jų labai laukdavau.

5

Ar kada galvojai, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu nebūtum lankiusi dienos centro?

Mąsčiau apie tai. Iš tikrųjų dienos centras man davė labai daug – namuose galėdavau patinginiauti, neatlikti namų darbų, tačiau čia neišsisukdavau. Tas postūmis skatino mane stengtis: jeigu ko nesuprasdavau, vadovai paaiškindavo, skirdavo laiko. Taip pat visad turėjome, ką veikti, o tai teikdavo gerų emocijų, neleisdavo užsisklęsti tamsiose mintyse. Ir, aišku, dienos centre visi gaudavome pavalgyti – namuose maisto būdavo mažai, kartais visai nebūdavo…

„Vilties angelas“ išugdė manyje daug gerumo. Tai labiausiai pajaučiau pradėjusi dirbti aukle. Iki tol turėjau įvairių darbų – konsultantės, padavėjos, mokiausi būti kirpėja… Vis dėlto tik baigusi auklės specialybę ir pradėjusi dirbti šeimose atradau pašaukimą.

Kaip manai, ar su tuo susiję ir tavo pačios išgyvenimai?

Taip. Aplinkiniai visada stebėjosi, kaip lengvai bendrauju su vaikais, tarsi suprasčiau jų kalbą. O man tai buvo taip natūralu. Matyt, todėl, kad mano pačios vaikystė nebuvo lengva – daug užgniaužtų emocijų, traumų…

Aš labai anksti tapau savarankiška. Mama gerdavo, todėl tvarkytis namuose, skalbti savo ir sesės bei brolio drabužius, gaminti jiems valgį turėdavau aš. Jeigu mažieji dūkdavo kieme, aš negalėdavau – man reikėdavo rūpintis buitimi. Bet vis dėlto visa tai mane sustiprino.

Labiausiai skaudu dėl jauniausiojo broliuko. Jis gimė tada, kai situacija šeimoje jau buvo prasta – priešingai nei mes su sese – jis matė tik blogus dalykus. Tikriausiai todėl nuėjo blogais keliais – šiuo metu sėdi kalėjime ir susitinkame tik kartą per metus. Kalėjimas keičia žmones.

1

O kas tau padėjo pasirinkti kitokį kelią?

Tikriausiai dienos centras, vadovai. Man tada atrodė, kad jie visi labai gerai gyvena – visada puikios nuotaikos, nepyksta, išklauso ir padeda. Galvodavau, reikia ir man lygiuotis į juos, sakydavau sau: „Aš irgi gyvensiu taip gerai, irgi padėsiu vaikams, nekartosiu savo tėvų klaidų…“

To paties palinkėčiau ir dabartiniams „Vilties angelo“ vaikams ir paaugliams, kad pasisemtų kuo daugiau gerumo, stebėtų ir įsisavintų tuos gerus darbus ir atsvertų jais blogumus namuose. Ir dar… Kad mokytųsi ne todėl, kad kažkas liepia, o todėl, kad patys vėliau susikurtų geresnį nei savo tėvų gyvenimą.

Kuo gyveni šiandien?

Džiaugiuosi šeima, kurią sukūriau. Turiu gerą vyrą – gyvenu su juo nuo 18 metų. Mūsų gyvenime buvo visko,  tačiau esame laimingi. Neseniai grįžome iš užsienio, kur praleidome metus. Nors dirbti sekėsi, noras grįžti namo buvo stipresnis. Man geriau gyventi paprasčiau, pataupyti, bet būti savo šalyje. Lietuvoje man gera.

Raimonda Kriaučiūnaitė