Rašysiu, o jūs tuoj skaitysite apie „Vilties angelo“ paauglių stovyklą „(Iš)gyvenimas, 2018“. Šį kartą nenoriu dalintis, ką veikėme kas dieną, nenoriu pasakoti programos…
Jeigu jūs bent kartą buvote stovykloje ar bent kartą esate organizavęs stovyklą, tai suprasite, jog prigalvoti galime visko ir kartais pasidalinti idėjomis, ką veikti su vaikais ar paaugliais, yra gerai, bet… Bet jeigu turite stovyklavimo patirties, jūs gerai žinote, kad didžiausias stovyklos stebuklas yra tai, ką išgyvename kiekvienas asmeniškai ir kartu grupėje. Tais potyriais ir jausmais net sunku pasidalinti, įvardinti žodžiais… Kartais, kai grįžtame iš stovyklos, gyvename jausmu, jog esame pasikeitę, paaugę, kitokie, ypatingi… Ir atrodo, kad visi, kurie nebuvo kartu, nesupranta to jausmo. O bendrystė, kartu stovyklavusių, yra labai stipri ir stiprinanti mus iš vidaus. Iš savo beveik 20 metų stovyklavimo patirties prisimenu įvairių „Vilties angelo“ stovyklų: labai sunkių, su daug nuotykių, daug nuovargio, labai gerų, pavykusių idėjų, nuostabių susitikimų. O svarbiausia – kiekvienas vaikas ar paauglys, kuris kartais turi kovoti, kad išvažiuotų, nes labai sunku palikti rajono draugus, įprastą gyvenimo ritmą. Reikia atsilaikyti prieš namiškių komentarus ir baimę juos palikti. Mūsų vaikų labai stiprus nuo mažų dienų rūpestis namais ir namiškiais. Kartais jiems net per sunkus. Organizuojant stovyklą visada norisi, kad dalyvautų visi grupės vaikai, nes žinau ir tikiu, kad stovyklų patirtys visiems yra labai reikalingos.
Šiais metais paauglių stovyklai pasirinkome išgyvenimo temą. Pirmą parą praleidome su atsargos majoru Albertu Daugirdu besimokydami išgyventi gamtoje, ekstremaliose situacijose. Vėliau plaukėme baidarėmis ir nakvojom miške per lietų… Gal orai tą savaitę buvo išmintingai Dievo parinkti labai lietingi ir vėsūs, kad tikrai pajustume, ką reiškia išbūti… Ačiū Dievui už bendradarbiavimą. O vaikų gyvenime situacijų, kai reikia tiesiog išbūti, dar bus labai daug. Situacijų, kai jie bus išsviedžiami iš komforto sąlygų ir surasti savyje jėgų išgyventi, tikrai bus. Todėl ši stovykla tam, kad pasiruoštume, kad stiprėtume. Mūsų svečiai, kompanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, pasakodami paaugliams apie savo išgyvenimus vaikystėje, patvirtino, kaip svarbu ieškoti pozityvių aplinkų, stiprinti savo savivertę, svajoti realistiškai, kad netektų skaudžiai nusivilti. Brolių pasakojimo pavyzdys buvo gyvenimiška iliustracija, kaip kartais tenka išgyventi, surasti savyje jėgų ir motyvacijos.
Mūsų instruktorius, atsargos majoras, spalyvardžiu Lokys, pasakojo, kokius daiktus svarbiausia turėti, kad išgyventum gamtoje. Vienas iš daiktų yra pieštukas. Kam? Kad rašytum atsisveikinimo laišką. O berašydamas suprastum, kaip stipriai nori gyventi, nori būti su mylimais žmonėmis, trokšti labiau mylėti, nori būti geresnis… Ir tada atsiranda jėgų išgyventi. O atsisveikinimo laiško reikia mums patiems… Tegu jis bus neperskaitytas, bet rašiusįjį pakeičiantis iš pagrindų. Klausiau šio pasakojimo ir žiūrėjau į paauglius… O, kad jie surastų savyje jėgų ir motyvacijos eiti pirmyn. Drąsiau eiti…
Mano širdyje lieka kiekvienas vaikas, buvęs šioje stovykloje. Su kai kuriais stovyklavau jau ne pirmą kartą. Man didžiulis džiaugsmas matyti, kaip jie auga, stiprėja, keičiasi. Matau prasmę drąsinti kiekvieną, kuriam ši stovykla pirmoji. Gera eiti mišku šalia jauno žmogaus, kuriam kuprinė labai sunki, nes neteisingai supakuoti daiktai… Yra ko išmokti. Ne kuprinę susikrauti, bet prisiimti atsakomybę už save ir visas su savo poelgiu susijusias pasekmes. Gera matyti paauglius, kurie dar prieš metus buvo baikštūs vaikai, o dabar jie jau pagalbininkai. Galiu jais pasitikėti. Giriu juos už jų brandą. Gera matyti berniukus, bėgiojančius ir žaidžiančius specialiojo būrio vyrus… Jie dar užaugs. Ir kai stovyklos vadovai Artūras ir Tadas pasiryžta išsivesti vyrukus į mišką nakvynei per lietų, žinau, kad jiems tai vyriškos ištvermės mokykla. Kiekvienas ištveria savaip, vieni šaukia ir sako, kad daugiau gyvenime nevažiuos į tokią stovyklą, kiti – išbūna tyliai, drebėdami nuo šalčio.
Stovykloje turėjome susitarimą, kad paaugliai, kurie atsakingi už dienos maisto gaminimą, veda ir maldą prieš valgį. Vis tyliai širdyje šypsodavausi, kai susikibdavom rankomis ir pradėdavome Tėve mūsų maldą. Esu tikra, kad geriausia pamoka ir liudijimas yra pavyzdys. Kiek kartų vadovai pirmi turėdavo tiesti ranką, kiek kartų pirmi turėdavo ištarti maldos žodžius. Dabar jau yra kitaip. Ir gal malda nebus mūsų paauglių gyvenimo kasdienė praktika, bet nuojauta, kad Dievas yra, kad Jis yra Kūrėjas ir Valdovas, tikrai bus kiekviename iš šių jaunų žmonių, net jiems apie tai nežinant.
Esu labai dėkinga kiekvienam vadovui, Vitalijai, Tadui ir Artūrui už asmeninį indėlį, už padovanotą laiką, už idėjas ir kantrybę, už pavyzdį ir prisiimtą atsakomybę, už juokus, kai paaugliams buvo visai nebejuokinga…
Dabar svajoju apie rudens ir žiemos savaitgalius, apie kitos vasaros stovyklą. Svajoju realistiškai. Gali būti sunku, gali nepavykti programa, gali paaugliai maištauti ir bus sunku išbūti šalia jų. Bet žinau, kad tik laikas kartu padeda jiems augti, ieškoti savęs, mokytis. Tik saugioje aplinkoje (kokią ir kuriame visus metus dienos centre ir vasaros stovyklose) paaugliai gali išeiti iš komforto zonos ir susitikti su iššūkiais, kad kai kasdienybė bus labai sunki, jiems būtų lengviau joje išgyveti.
Labai dėkoju kiekvienam, įsigijusiam mūsų paukštelių ir paaukojusiam vaikų vasaros stovykloms. Turėjome Jus savo mažose maldose visos stovyklos metu…
Kartu stovyklavusi Lina
